„Tie, kurie gyvena persodintų inkstų, širdžių, kepenų ar plaučių dėka, neturi galimybės padėkoti mirusių donorų artimiesiems, nes Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, informacija apie donorus konfidenciali. O padėkoti norisi... Man pačiai angelai – labai svarbūs. Todėl pamačius informaciją, kad Anykščių Sakralinio meno centre įsikūręs Angelų muziejus, mintys susidėliojo savaime.“
Daugiau kaip 10 metų su tėčio inkstu gyvenanti Vilma tikisi, kad angelą pamatys žmonės, kurie sutiko paaukoti mirusių artimųjų organus transplantacijoms, taip išgelbėdami kitų žmonių gyvybes, ir gyvieji donorai, atidavę inkstą arba dalį kepenų savo vaikams, broliams, seserims ar sutuoktiniams.
„Žinoma, norėčiau, kad ir mus, gyvenančius transplantacijų dėka, ar laukiančius persodinimo operacijos, šis angelas saugotų, – šypsosi Vilma. – Daugokai aš jam užkroviau“.
Praėjus keliems mėnesiams nuo idėjos gimimo, keramiko Gvido Raudoniaus studijoje sukurtas „Gyvasties“ angelas.
„Kaip reagavo „Gyvasties“ nariai, išgirdę pasiūlymą lipdyti angelą? Kiek Jūs pats „vadovavote“ įgyvendinant šią idėją?“ – klausiu patyrusio keramiko. „Žmonės labai susidomėjo ir labai entuziastingai priėmė šią mintį. Juo labiau, kad žinojo, jog tai ‒ gerumo ir padėkos donorams ženklas“, – sako Gvidas Raudonius.
Prisiminęs „pašnekesių su angelais“ pradžią, jis pasakoja, kad visi svarstė, koks galėtų būti angelas, kokios formos, spalvos. Diskutuota, kas yra angelai žmonių sąmonėje. Keramikas sako, kad jis tik nužiedė tuščiavidurę formą. Mažiau patyrusiems nužiesti tokio dydžio formą – didelis iššūkis. Vėliau forma įgijo sparnus, rankas, širdį. „Ilgai svarstėme, kokia turėtų būti širdis, kaip angelas turėtų ją laikyti“, – kūrybinį procesą prisimena G.Raudonius.
Ketverius metus su persodintu inkstu gyvenanti Elona Rutkauskienė, dalyvavusi užbaigiant angelą, sakė, kad ilgai ginčytis dėl angelo spalvos nereikėjo. Buvo aišku, kad angelas turi būti natūralios glazūruoto molio spalvos – šviesus, švarus, tyras. Spalva buvo panaudota tik širdžiai – padėkos simboliui – išskirti.
Elona, apsiėmusi per visą kelionę, nuo Vilniaus iki Anykščių, saugoti angelą, prisimena, kokia pakili nuotaika buvo visus apėmusi įteikiant angelą.
Ne mažiau stiprūs jausmai užplūdo ir idėjos autorę Vilmą. „Man euforija!“ – tokie buvo moters žodžiai, pamačius Angelų muziejaus darbuotojų džiaugsmą, išgirdus jų žodžius: „Mes didžiuojamės gavę tokią dovaną.“ Ypač ją nudžiugino tai, kad muziejaus darbuotoja prisipažino pati turinti donoro kortelę.
