Vis dar išgirstame, kad organų donorystė, organų persodinimas – naujas gydymo būdas, todėl žmonėms jis nelabai žinomas. Žinoma, nelabai ką apie tai žinodami žmonės nėra linkę ir galvoti apie organų donorystę.
Šiemet Valdovų rūmuose „Gyvastis“ surengė renginį, skirtą inkstų transplantacijų 45-mečiui Lietuvoje. Taigi šis „naujas“ gydymo būdas mūsų šalyje taikomas jau beveik pusšimtį metų. Šiuo metu tikrai yra daug naujesnių gydymo būdų, tačiau būtent organų donorystė vis sukelia įvairiausių emocijų.
1970-aisiais profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujama komanda atliko tuo metu unikalią operaciją – žmogui, kurio savi inkstai nebeveikė, persodino mirusio donoro inkstą. Tarp pirmosios transplantacijos autorių buvo ir tokie dabar garsūs medikai kaip akademikas Vytautas Jonas Sirvydis, profesoriai Balys Dainys, Giedrius Uždavinys, Vytautas Jonas Triponis ir kiti. Šiandien tarp mūsų jau nėra ne tik pirmojo paciento, bet ir ne vieno unikalioje operacijoje dalyvavusio mediko.
45-mečiui Lietuvoje skirto renginio metu sveikinimo žodžius sakė ir padėkų negailėjo Premjeras Algirdas Butkevičius, sveikatos apsaugos viceministrė Laimutė Vaidelienė, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė, Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorė Asta Kubilienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė – Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė, taip pat ir laimingi, persodintų inkstų dėka gyvenantys žmonės.
Jų tądien buvo susirinkusi ne viena dešimtis. Ant daugelio krūtinių puikavosi kortelės, kurios liudijo, kad žmonės persodintų inkstų dėka gyvena 30, 22, 10 metų... Ne tik pirmojoje operacijoje dalyvavę medikai, bet ir tie gydytojai bei slaugytojos, kurie operuoja, gydo, prižiūri, slaugo tokius žmones dabar, vieningai tvirtino, kad tokie skaičiai įkvepia. Dešimtmečiais skaičiuojami metai, kuriais gali džiaugtis transplantuotieji – ir medikų, ir donorų artimųjų, sutikusių paaukoti mirusių šeimos narių organus persodinimui, nuopelnas.
Salėje buvo ir tokių, kuriems inkstą dovanojo mama ar tėtis. Du tokie tėčiai – Voitiechas Deniušas, padovanojęs savo inkstą sūnui Igoriui, ir Algis Jurėnas, dovanojęs inkstą dukteriai Gretai, lipo ant scenos atsiimti jau tampančių tradicinėmis Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės padėkų ir Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ dėkingumo perlų – keramikinių kriauklių, viduje saugančių auksinius inkstukus. Jau keletą metų su tėvo inkstu gyvenantis Igoris pats augina sūnų. Penkiolikmetis Igorio sūnus tądien buvo kartu su tėčiu ir seneliu, bet ne Valdovų rūmų salėje.
Jaunuolis prisidėjo prie savanorių, padėjusių „Gyvasčiai“ Katedros aikštėje uždegti 1353 žvakutes visiems per 45 metus Lietuvoje buvusiems donorams. Algio Jurėno dukra Greta studijuoja mediciną. Ji tokia „Gyvastyje“ – ne vienintelė. Keletas jaunuolių, kurie gyvena su dovanotu inkstu, medicinos studijas jau baigė ir patys padeda sergantiesiems.
Visus sujaudino Irmos Juodienės, 15 metų gyvenančios su mamos inkstu, istorija. „Sakoma, kad svajoti reikia atsargiai, – sakė jauna moteris. ‒ Tačiau aš, matyt, svajojau neatsargiai.“ Irma papasakojo, kaip prieš 15 metų į ligoninę buvo atvežtas jos dvimetis sūnus. „Įsivaizduojate, jis manęs nepažino!“ – tų laikų išgyvenimų nepamiršta moteris. „Tada aš pasvajojau, kad man būtų leista paauginti sūnų bent iki 7 metų – kad jis mane prisimintų. Šiandien jam – septyniolika“, – šie Irmos žodžiai ir pradžiugino, ir sugraudino salę.
Viena iš renginio vedėjų, menininkė Nomeda Marčėnaitė, jau ne vienerius metus viešai kalbanti apie organų donorystę ir turinti donoro kortelę, sakė, kad tokios istorijos negali neįkvėpti, kad ji dar labiau jaučia donorystės idėjos skleidimo prasmę.
Menininkė su rašytoju Aidu Puklevičiumi ne tik vedė renginį. Jos sukurtos keramikinės skulptūrėlės – širdys, kurių vieną pusę puošė du inkstukai, o kitą – sparnai, buvo įteiktos Vilniaus ir Kauno transplantacijų centrams. Skulptūrėlę, skirtą Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vadovui profesoriui Kęstučiui Strupui, įteikė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Ją atsiėmę klinikų direktorė medicinai profesorė Danguolė Jankauskienė ir Nefrologijos centro vadovas profesorius Marius Miglinas pasidžiaugė ne tik tuo, kad turėjo puikius mokytojus – pirmąją transplantaciją atlikusius gydytojus, bet ir pradėtomis naujovėmis – inksto persodinimo operacijomis iš nesuderinamų kraujo grupių, atliekamomis tada, kai inkstą dovanoja artimasis, bei sudėtingomis inksto ir kasos komplekso transplantacijomis.
Tokios operacijos nėra dažnos visame pasaulyje. Pavyzdžiui, net keliasdešimt transplantacijos centrų turinti Anglija gali pasigirti tik keletu centrų, galinčių atlikti tokias operacijas. Inksto ir kasos persodinimo operacijos atliekamos tiems, kurie serga ne tik galutiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, bet dar ir cukriniu diabetu. „Lietuvoje jau yra 15 žmonių, gyvenančių tokių unikalių operacijų dėka“, – sakė profesorius M.Miglinas. Jis pasakojo, kad tokie pacientai nustebino ir savo šeimos gydytojus – kasos persodinimas visiškai išgydė diabetą. O juk I-ojo tipo cukrinis diabetas laikomas neišgydoma liga. Deja, Lietuvoje tokios transplantacijos neatliekamos sergantiesiems diabetu, kurių savi inkstai veikia. Neteko girdėti, kad ir kitose šalyse tokiu būdu būtų gydomi diabetikai – kasos persodinimo operacijos pernelyg sudėtingos.
Antroji Nomedos Marčėnaitės „sparnuotoji širdis“ buvo skirta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų vadovui profesoriui Renaldui Jurkevičiui. Ją Kauno klinikų atstovams – Nefrologijos klinikos vadovei profesorei Ingai Arūnei Bumblytei ir inkstų transplantacijų Kaune pradininkui profesoriui Vytautui Kuzminskiui įteikė Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas. Pasakodamas apie tai, kas prieš 15 metų įkvėpė medikus pradėti inkstų persodinimo operacijas ir Kaune, profesorius paminėjo žmones, gyvenančius transplantacijų dėka. Būtent jų gyvybingumas, gyvenimo džiaugsmas, ištvermė buvo geriausia paskata medikams.
„Klausausi padėkos žodžių medikams ir galvoju, kaip sulaukti tokios padėkos galėtų paprastas žmogus, ‒ sakė Aidas Puklevičius. ‒ Dabar žinau – įsigyti donoro kortelę, padėti žmonėms gyventi net ir po savo mirties“, – kviesdamas Katedros aikštėje uždegti žvakutes donorams svarbų Lietuvos medicinos sukakčiai skirtą renginį baigė rašytojas.
