Kaip ir kodėl jis atsirado? „Bendraujant su neregiais, visada kyla noras atidaryti kuo daugiau „langelių“ į juos supantį pasaulį, ieškoti ir surasti naujų šio pasaulio perteikimo būdų. Mane jau seniai domina galimybė vizualųjį meną pateikti improvizacijos metodais. Tai neregiams yra dar vieno lango į pasaulį atvėrimas“, ‒ pasakoja LASS respublikinio centro darbuotoja Lina Puodžiūnienė.
Projektas itin margai publikai
Projektui pasibaigus, L.Puodžiūnienė neslėpė, kad tai buvo nemažas iššūkis tiek jo dalyviams, tiek organizatoriams. Projektas vyko Nacionalinėje dailės galerijoje. Jame dalyvavo apie 50 žmonių. „Jau tapo įprasta, kad panašaus pobūdžio veiklose kartu dalyvauja aklieji ir regintieji, ‒ sakė pašnekovė, ‒ Taip buvo ir šį kartą. Visus šio projekto dalyvius galima būtų suskirstyti nebe į dvi, bet į tris grupes: aklieji ir silpnaregiai; žmonės, dirbantys su aklaisiais (mokytojai, meno saviraiškos būrelių vadovai); žmonės, kurie rengia ar norėtų rengti projektus akliesiems, bet su jais nėra ar beveik nėra bendravę. Štai tokia marga publika vieną spalio pradžios savaitgalį ir susirinko į Nacionalinę dailės galeriją.“
Projekte dalyvavo ir grupė įvairių muziejų darbuotojų, edukacinių programų rengėjų, tad galima tikėtis, kad netrukus atsiras daugiau ir įvairesnių programų bei veiklų, į kurias bus įtraukiami ir regėjimo negalią turintys žmonės.
Kūrė jutiminius paveikslus
Projektas prasidėjo nuo jutiminių paveikslų kūrimo. Jam vadovavo teatro režisierė, šių metų Boriso Dauguviečio auskaro nominantė Karolina Žernytė. „Tokio termino, kaip jutiminis paveikslas, turbūt nėra, ‒ sako K.Žernytė, ‒ bet nieko geriau kol kas nesugalvojome. Jutiminis paveikslas yra tarsi tikro, realaus, paveikslo tęsinys. Pasitelkęs lytėjimą, judesį, kvapą, kiekvienas žmogus nusipiešia paveikslą savo vaizduotėje.“ Režisierė atkreipia dėmesį, kad jutiminiai paveikslai visada būna skirtingi, bet neretai turi ir bendrų bruožų. Taip ir šįkart. Pavyzdžių jutiminiams paveikslams toli ieškoti nereikėjo, jie pasirinkti iš Nacionalinės dailės galerijos eksponatų. Kvietė išbandyti kontaktinę improvizaciją
Kontaktinė improvizacija ‒ šiuolaikinio šokio kryptis, kuri per judesį, kontaktą su kitu žmogumi padeda geriau išreikšti ir atskleisti save. Neregiui tai yra būdas geriau pažinti savo kūną, judesio galimybes. Šios srities improvizacijai vadovavo choreografė Julija Melnik. Ne vienas žmogus pastebėjo, kad patekus į kontaktinės improvizacijos grupę pirmasis įspūdis dažnai būna keistas, darosi nejauku. Vėliau „gandinės“ tarsi nukrinta, pajuntama bendravimo, judesio, improvizacijos laisvė. „Niekas nieko neverčia: jeigu nori, dalyvis improvizuoja su partneriu, nenori ‒ tai daro vienas, ‒ sakė L.Puodžiūnienė. ‒ Žmonės improvizacijos metu keičiasi, išsilaisvina, ima drąsiau eksperimentuoti su savo kūnu.“
Aktorius Andrius Žebrauskas neslėpė, kad šis susitikimas su aklaisiais jo, kaip improvizacijos mokytojo, veikloje pirmasis. „Esu dirbęs įvairiose erdvėse su įvairiais žmonėmis, ‒ sakė A.Žebrauskas, ‒ nuo banko iki kalėjimo, bet su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis dirbti dar neteko. Kai kada tiesiog pamiršdavau, kad jie nemato. Kai duodi užduotį daugiau judėti, tada susimąstai, kad žmonės gali užsigauti, ir prisimeni, kad jie blogai mato. Buvo smagu matyti, kaip šie žmonės pokštauja, sugeba pasišaipyti iš savo negalios.“
Teatro improvizacijos mokytojai juokauja, kad vienas iš svarbiausių jos reikalavimų ‒ pirmiausia šokti pro langą, o tik paskui žiūrėti kur nutūpsi! Ką tai reiškia kiekvieno mūsų gyvenime? Visi esame įsprausti į tam tikrus visuomenės primestus ar pačių susigalvotus rėmus, visi dažnai girdime, kad negalima daryti to ir ano, kad kas nors yra draudžiama ar bent jau nepriimtina. Kol mokomės mokykloje, tai dažnai būna išsakoma atviriau, tiesmukiau, bet draudimų, nurodymų, ką dera ir ko nedera daryti, nestinga ir vėliau. Teatro improvizacija moko priešingai: „Daryk, klysk, eksperimentuok, ieškok!“
L.Puodžiūnienė sako: „Niekam ne paslaptis, kad žmonės su negalia dažnai būna dar labiau susikaustę negu sveikieji, „nešiojasi“ dar daugiau visokių draudimų. Taigi ir teatro improvizacija jiems reikalingesnė ir naudingesnė nei negalios neturintiesiems.“
Aklieji išsilaisvino
Projektui pasibaigus, dalyviai noriai dalijosi mintimis. Štai Žydrūnė Dragūnaitytė sakė: „Čia supratau, kad klysti galima. Mums, akliesiems, tai ypač aktualu. Pasitaiko įvairių situacijų, kai padarai ką nors ne taip. Iš kiekvienos tų situacijų galima pasijuokti, priimti kaip tam tikrą aplinkybę, padedančią labiau išsilaisvinti.“ Kitas projekto dalyvis, Andžejus Ravanas, teigė, kad dažniausiai neregiai yra įsprausti į tam tikrus rėmus ir dažnai elgiasi taip, kaip priimta. „Čia supratau, kad savo protui, savo kūnui galima leisti nuklysti į lankas“, ‒ savo pojūčius aiškino A.Ravanas.
