Nors aukso kalnų ir nežadėjo...
Prieš 20 metų Rietavas priklausė Plungės rajonui. Jame gyvenantys neįgalieji glaudėsi prie Plungėje veikusios tuometinės invalidų organizacijos. Permainų vėjai papūtė tada, kai į Rietavą iš Biržų persikėlė Ona Žibelienė. Aktyviai dalyvavusi 1988 metais įsikūrusiai Lietuvos invalidų draugijai priklausiusios Biržų rajono draugijos veikloje, vadovavusi Papilio padalinio neįgaliesiems, ilgai be veiklos neužsibuvo ir Rietave. Organizacinė patirtis ir entuziazmas O.Žibelienę paskatino imtis iniciatyvos – Rietave įkurti savarankišką neįgaliųjų draugiją. Ir po 20 metų pirmininkė su dėkingumu prisimena šį sumanymą palaikiusį Rietavo miesto seniūną Kazį Valauską.
Jam padedant gavusi Rietave gyvenančių neįgaliųjų sąrašus, ėmė belstis į jų duris, kviesti burtis draugėn. O.Žibelienė atvira: aukso kalnų jiems nežadėjo, bet padėti, patarti, pakviesti negalios žmonėms reikalingos informacijos suteikti galinčius įvairių sričių specialistus tikino tikrai pasistengsianti. Šiuose pokalbiuose labai pravertė ilgametė pedagogės patirtis, psichologinės žinios. Užvėrusi aplankytų namų duris O. Žibelienė savo užrašuose trumpai pasižymėdavo, kokie rūpesčiai slegia vieno ar kito žmogaus pečius, kokios pagalbos reikia. Vėliau šie užrašai tapo svarbiomis draugijos veiklos kryptimis, tikslingo darbo pradžia.
Iš per pusantro šimto aplankytų žmonių į 1995 m. gruodžio 14 d. vykusį steigiamąjį Rietavo invalidų draugijos susirinkimą susirinko net 113. Išsirinko tarybą, kurią sudarė Zita Margevičienė, Marytė Rameikienė ir a.a. Vacys Vainorius. Pirmininkės pareigas žmonės patikėjo jiems jau pažįstamai aktyviai moteriai – Onai Žibelienei.
Į priekį vedė entuziazmas
Sukurtai organizacijai reikėjo veiklos. Lėšų draugija neturėjo, bet idėjų, entuziazmo, geranoriškumo tikrai nestigo. Tai ir vedė į priekį. Seniūnas K.Valauskas draugijai suteikė pastogę – skyrė nedidelį kabinetą seniūnijoje, leido naudotis sale. Po kurio laiko neįgaliesiems skirtas triskart didesnis kabinetas, kuriame buvo patogiau imtis darbo – rankdarbių, kultūrinės veiklos, bendravimo.
O.Žibelienė gerai prisimena pirmiesiems organizacijos veiklos metams besibaigiant buvusiame Žemės ūkio technikume (dabartinėje kolegijoje) surengtą kultūros ir meno šventę, kurią papuošė rudens puokščių paroda. Iš 9 rajonų tąsyk suvažiavo apie 200 bičiulių. Šventėje jie skaitė poeziją, grojo, dainavo. O.Žibelienė sako tuomet dar kartą įsitikinusi, kad žmonėms reikia ne tik vežimėlių, ramentų, kurių jiems taip pat parūpindavo, bet ir tokių dvasiškai pakylėjančių švenčių.
Draugija traukė žmones. Netrukus jos narių skaičius beveik patrigubėjo. O Rietavui atsiskyrus nuo Plungės rajono ir tapus savarankiška savivaldybe, prie organizacijos prisijungė ir aplinkinių kaimų seniūnijose gyvenę žmonės su negalia – organizacija išsiplėtė iki 532 narių. Draugija persikėlė į savivaldybės skirtas erdvesnes patalpas, kurias patys susiremontavo, susitvarkė. Pagausėjo ir veiklos – kūrėsi būreliai, klubai, pradėtos teikti skalbimo, maudymo, transporto paslaugos, susirūpinta būsto pritaikymu. Neįgalieji buvo kviečiami į kompiuterinio raštingumo, o jų artimieji į slaugymo mokymus. Netrūko ir kitokių mokymų.
„Saulės spinduliukai“ – vaikų kūrybai puoselėti
Nedidelėje savivaldybėje viskas kaip ant delno. Kasdien bendraudama su žmonėmis O.Žibelienė pastebėjo, kad neįgalūs vaikai neįtraukiami į bendrą veiklą, mažai bendrauja tarpusavyje. Ilgametę pedagogės patirtį turėjusi moteris netruko sugalvoti, kad galėtų juos pakviesti į draugiją, surengti jiems įdomių užsiėmimų. Surado vadovę – savanorę Iloną Paulavičienę, kuri galėtų pamokyti vaikus įvairių darbelių, ir įkūrė kūrybinių gebėjimų ugdymo klubą „Saulės spinduliukai“.
Kadangi kitos neįgaliais vaikais besirūpinančios organizacijos Rietave nebuvo, draugija pakvietė ne tik fizinę negalią, bet ir intelekto sutrikimų turinčius vaikus. Apie ketverius metus pora dešimčių klubo narių kartu kūrė įvairius darbelius, piešė, lankstė iš popieriaus. Kai savivaldybėje įsikūrė sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Rietavo Viltis“, draugijoje liko 15 fizinę negalią turinčių mažųjų. Kadangi tai buvo mokyklinio amžiaus vaikai, užsiėmimai jiems buvo rengiami per vasaros atostogas.
Pora mėnesių intensyvios veiklos (kartu tai buvo ir puikus vaikų užimtumas vasarą) netrukus ėmė džiuginti originaliais darbeliais, kuriais galėjo grožėtis visi į draugiją užsukusieji. O kai pradžia buvo padaryta, pirmininkė žengė dar vieną žingsnį – dalį šių kūrybinių užsiėmimų sumanė perkelti į Neringos socialinės reabilitacijos, kultūros centrą. Šiemet tokia kūrybinė stovykla Neringoje surengta jau 10 kartą. Prie jūros praleistas laikas stiprina vaikų sveikatą ir jų bendravimo įgūdžius, o iš čia pat surinktų natūralių medžiagų sukurti, grįžus baigti apipavidalinti darbeliai džiugina Rietave surengtose parodose jais besigėrinčius žmones.
Pasak O.Žibelienės, kartu su vaikų darbeliais dažnai eksponuojami ir į darbo terapijos klubą susibūrusių moterų rankdarbiai: siuviniai, mezginiai, nėriniai, papuošalai, šio klubo vizitine kortele tapusios dekoratyvinės pagalvėlės. Neįgaliųjų draugijos auksarankių parodos rengiamos ne tik savose patalpose, bet ir savivaldybėje, netoliese esančiame muziejuje.
„Energija“ ne vien sporto, bet ir bendravimo klubas
Netrukus savo 20-metį minės ir draugijos sporto klubas „Energija“. Aktyviai ir sveikai gyventi norinčius neįgaliuosius į jį subūrė Kazys Jurkus. Rietavo mokyklos stadione pradėtos rengti neįgaliųjų sporto varžybos netrukus pasiekė naują lygį – į jas pradėti kviesti ir neįgaliųjų šeimos nariai. Atsirasdavo naujų pažįstamų.
Rietaviškiai noriai vyksta ir į kaimyniniuose rajonuose vykstančias neįgaliųjų sporto varžybas. O.Žibelienė prisimena iki šiol šypseną keliantį jų dalyvavimą Telšiuose vykusioje sporto šventėje, į kurią išsiruošė su didele sporto entuziastų komanda. Joje buvo ir rateliais judanti Marija Klišauskaitė. Kai pirmininkė paprašė ją užregistruoti į neįgaliųjų vežimėliuose sėdintiesiems skirtas slalomo ir greitojo važiavimo rungtis, išgirdo, kad moterys jose nedalyvauja. O.Žibelienei primygtinai prašant, Marija vis dėlto buvo įrašyta į šių rungčių dalyvių sąrašus ir... tapo jų nugalėtoja. Pasak pirmininkės, tąsyk visi rietaviškiai pasirodė puikiai ir pelnė apdovanojimus.
O.Žibelienė įsitikinusi, kad fizinis aktyvumas, neįgaliųjų galimybes atitinkantis sportavimas – svarbus sveikatos šaltinis. Aktyvius užsiėmimus papildo įvairios paskaitos, seminarai sveikatingumo temomis, kuriuose Rietavo neįgalieji mielai dalyvauja.
Draugėn subūrė ir ratukininkus
Dar prieš įkuriant draugiją lankydamasi neįgaliųjų namuose O.Žibelienė atkreipė dėmesį į rateliais judančius žmones, matė jų patiriamą didžiulę atskirtį. Daugelis jų beveik neišeidavo iš namų, nebendravo tarpusavyje. Tam įtakos turėjo ne tik nepritaikyta aplinka, viešasis transportas. Tiesiog nebuvo kas juos suburtų, padėtų susitikti, paskatintų įsitraukti į bendrą veiklą ar bent į kokį renginį nuvežtų. Iš pradžių tokių sąlygų neturėjo ir draugija.
Tačiau kai 2002-aisiais iš Neįgaliųjų reikalų departamento gavo rateliais judantiems žmonėms vežti pritaikytą autobusiuką, draugijos planus O.Žibelienė papildė nauja veikla – viena diena per savaitę, trečiadieniai, buvo skirti rateliais judantiems žmonėms. Rietavo savivaldybėje atsirado 16 aktyviai gyventi norinčių ratukininkų. Kas gali, atvažiuoja patys, kas tokių sąlygų neturi – tuos autobusiukas į draugiją atveža. O čia jų laukia iš anksto suplanuota veikla – kartais paskaita ar susitikimas su rūpimos srities specialistu, kartais susirinkę jie dalijasi pačių atrasta informacija ar savo patirtimi, vieni kitiems padeda įveikti kylančias problemas.
Pirmininkė džiaugiasi, kad per tuos metus atsiskleidė šių žmonių gebėjimai, kad jie turi kuo nustebinti aplinkinius. Aurelija Tarozaitė dailiai mezga, kuria ypatingo kruopštumo reikalaujančius rankdarbius, o Virginijus Lingė moka vyteles pinti. Jis prieš kurį laiką susirinkusius rateliais judančius bičiulius šito amato mokė...
Tai tik keletas Rietavo savivaldybės neįgaliųjų draugijos veiklos štrichų. Per du dešimtmečius nuveikta išties daug naudingų darbų. O.Žibelienės iniciatyva pasiteisino – draugėn neįgaliuosius subūrusi draugija leido jiems pasijusti svarbiems ir reikalingiems, padėjo grįžti į visavertį gyvenimą ir juo mėgautis.
