Iš Indijos kilęs sufijų (Sufizmas ‒ asketinė mistinė islamo srovė.) mokytojas Hazratas Inajatas Chanas teigė: „Kiekviena būtybė turi savo pašaukimą, ir jos pašaukimas ‒ tai šviesa, kuri nušviečia gyvenimą. Žmogus, nekreipiantis dėmesio į savo pašaukimą, panašus į neuždegtą žibintą. Tas, kuris nuoširdžiai ieško savo tikrojo pašaukimo gyvenime, pats yra to pašaukimo ieškomas.“
Prieš keletą dienų Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungoje susipažinau su 3 savanorėmis: Patricija Penese, Vita Bitte ir Varsenik Ghazaryan. Visos jos tarptautinio projekto dalyvės. Pagrindinis šio projekto tikslas – nedirbančio jaunimo iki 29 metų (šiai kategorijai priklauso neįgalieji ir socialinės rizikos šeimų jaunuoliai) užimtumas, saviraiškos galimybės bei įvairi pagalba asociacijai.
Savanorystė – savęs išbandymas
Latvė Patricija Penese ‒ jauniausia iš merginų, nors savanoriauja ne pirmą kartą. Rygoje ji turi darbą, bet darbdaviai ją mielai išleido. Mergina niekada neatsisako naujų iššūkių. Į pirmąją savanorystę Patricija išvyko prieš dvejus metus. Tai buvo 6 savaičių projektas Salake (Zarasų r.). Antroji merginos savanorystė buvo Lenkijoje, projekte „Mokykla lyderiams“. Pabuvusi ten, Patricija suprato, kad pasaulis ‒ labai mažas, o savanorystė suteikia unikalią galimybę įgyti gyvenime reikalingos patirties, praplėsti akiratį, bet svarbiausia ‒ pažinti savo galimybes.
Ir štai jau trys mėnesiai Patricija Zarasuose. Šįkart ji – lydintis asmuo. Jos globojama Vita Bitte turi judėjimo negalią, todėl jai reikalinga pagalba, tačiau Vita taip pat yra savanorė.
Patricija dar ieško tikrojo pašaukimo. „Jei darytume tik tai, ką mokame geriausiai, visada liktume stovėti toje pat vietoje“, – sako ji.
Mergina turi kelis draugus su negalia, todėl drąsiai teigia, kad jie – tokie pat kaip visi. Juk nesvarbu, kad gal vienam reikia ilgiau pamąstyti, o kitam ‒ daugiau laiko darbui atlikti, tačiau taip, kaip su meile žiūrime į mažą vaiką, grožimės juo, turėtume žiūrėti ir į kiekvieną žmogų, nes šis jausmas mus visus suartina ir daro kilnesnius.
Patricija pasakoja, kad Latvijos senamiesčiuose pastatai neįgaliesiems retai būna pritaikyti: baiminamasi pakenkti paveldo architektūrai. Jos lankytoje mokykloje neįgaliųjų nebuvo, nes ji taip pat buvo nepritaikyta.
Skirtingos šalys – panašios problemos
Varsenik Ghazaryan atvyko iš Armėnijos. Mergina ten baigė universitetą. Savanoriaujant įgytą patirtį su jaunimu, vyresnio amžiaus žmonėmis Varsenik vadina neįkainojama ir tikisi, kad ji tikrai pravers.
Nors Armėnija gerokai nutolusi nuo Lietuvos, bet žmonės visur susiduria su panašiomis problemomis. Varsenik pasakojo, kad Armėnjoje jau yra televizijos laidų, kurios verčiamos į gestų kalbą, bet turintiesiems judėjimo negalią patekti į pastatus dar sudėtinga. Tiesa, mergina pasidžiaugė, kad viešasis transportas vis labiau pritaikomas neįgaliesiems.
Lietuvoje Varsenik labai gera. Čia jai patinka viskas: žmonės, aplinka. Ji teigia, kad nesutiko žmonių, kurie būtų atsisakę padėti, nebuvo jokių problemų ir dėl kalbos.
Darbų Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungoje Varsenik netrūksta. Ji organizavo anglų kalbos kursus, dabar moko kulinarijos ‒ tai jos hobis. Kai Antalieptėje (Zarasų r.) vyko tradicinė tarptautinė šeimininkių šventė (tema „Tradiciniai tautiniai patiekalai“), Varsenik visus nudžiugino armėniškais skanėstais, pelnydama tautodailininko P. Savicko prizą. Mergina mielai dirba su įvairaus amžiaus vaikais. Mokė juos dekupažo, kartu piešia, daug bendrauja.
Negalia ne kliūtis daryti gera
Nustebau išgirdusi, kad vežimėlyje sėdinti mergina Vita Bitte irgi yra savanorė. Kaip kitaip? Skleisti gerumą privalu kiekvienam. Ar pamenate, Motina Teresė teigė: „Mes negalime daryti didelių dalykų, o tik mažus su didele meile.“ Vita atvyko iš Valmieros miesto, Latvijos. Jos vaikystė buvo nelengva – gal tai ir įkvėpė nepasiduoti. Iki 5 metų mergina „gyveno“ tik lovoje. Čia tilpo visas jos vaikiškas pasaulėlis. Vėliau, gavus neįgaliojo vežimėlį, pasaulio ribos ėmė plėstis.
Neįgaliųjų gyvenimas Latvijoje merginai neatrodo lengvas. Vita džiaugėsi, kad Zarasų krašto žmonių su negalia sąjunga rūpinasi neįgaliaisiais, jų šeimos nariais. Latvijoje prie bažnyčių susikūrusios įvairios organizacijos, besirūpinančiomis asmenimis, kuriems yra sunkiau adaptuotis visuomenėje, dalina įvairią labdarą. Tokiai organizacijai priklauso ir Vita. Ji administruoja internetinį puslapį, talpina informaciją, kurios pagrindinis tikslas – evangelizacija. Vasarą žmonėms (nuo 18 metų) organizuojamos stovyklos, jose vyksta paskaitos apie sveikatą, sveiką gyvenseną. Vita mielai padeda ieškoti rėmėjų šiems projektams įgyvendinti.
Savanoriavimas merginai davė labai daug: Vita rado draugų, projekto koordinatoriai skyrė naują vežimėlį (senasis buvo itin nepatogus), įgijo įvairiausių įgūdžių, patyrė neįkainojamų įspūdžių... Todėl Vita nori, kad šis projektas dar ilgai nesibaigtų. Čia tiek daug erdvės, tiek daug naujų galimybių ir idėjų.
„Gerumas – kalba, kuria gali kalbėti nebyliai ir kurią girdi kurtieji“ (P.Bovi). Šiandien įsitikinau, kad Gerumas ‒ tarptautinė kalba, kurią širdimi supranta įvairių tautybių, įvairių negalių prislėgti, įvairias religijas išpažįstantys žmonės (nepaminėjau, kad visos trys savanorės yra skirtingo tikėjimo).
