Neseniai jie buvo susitikę su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto, rengiančio socialinius darbuotojus, studentais, Lietuvos edukologijos universitete kartu su dėstytojais diskutavo, kaip pritaikyti šios aukštosios mokyklos aplinką, kokių techninių priemonių įsigyti, kad universitetas būtų patrauklus ir patogus neįgaliems studentams. Šio universiteto profesorės Vilijos Grincevičienės iniciatyva surengtas dar vienas susitikimas su LND atstovais – šįsyk neįgaliųjų asociacijoje apsilankė socialinio darbuotojo profesijos besimokantys ištęstinių studijų studentai.
Socialinio darbuotojo vaidmuo – vis svarbesnis
Socialinius darbuotojus rengia nemažai šalies aukštųjų mokyklų. Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) – viena iš jų. Socialinės edukacijos fakultete galima įgyti socialinio darbo (socialinio darbo su jaunimu, socialinio darbo su specialiųjų poreikių asmenimis) specialybę.
LEU profesorė V.Grincevičienė įsitikinusi, kad norint geriau pasirengti būsimai specialybei teorines žinias būtina derinti su praktiniu specialybės pažinimu. Pasak jos, teorinis modelis, susidūręs su realybe, transformuojasi į naują kokybę. Tokios nuostatos vedina ji ir inicijavo socialinį darbą studijuojančiųjų susitikimą su fizinę negalią turinčius žmones vienijančios organizacijos – Lietuvos neįgaliųjų draugijos – atstovais.
LND pirmininko Zigmanto Jančauskio teigimu, specialiųjų poreikių turintys asmenys – būsimieji universiteto absolventų darbdaviai arba ta tikslinė grupė, kuriems turės būti skirta didelė jų darbo dalis. Pastaruoju metu socialinių darbuotojų vaidmuo neįgaliųjų gyvenime vis didėja. Jie įtraukiami į neįgalumo ir darbingumo nustatymo sistemą, neįgaliųjų poreikiams pritaikytino būsto vertinimą ir kitas svarbias veiklas.
„Jūs mums esate labai reikalingi – reikia jūsų geranoriško požiūrio, pagalbos sprendžiant neįgaliesiems kylančias problemas“, – susitikime sakė Z.Jančauskis. Jam pritarė ir profesorė V.Grincevičienė. Jos nuomone, socialinis darbuotojas – tarsi neįgalaus žmogaus ambasadorius visose jo gyvenimo situacijose.
Reikia pažinti
Tačiau, kad padėtum, reikia gerai pažinti tuos, kam ši pagalba bus skirta. LND pirmininkas Z.Jančauskis studentus supažindino, kad skirtingų negalių asmenis vienija jų interesams atstovaujančios asociacijos: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, Lietuvos kurčiųjų draugija, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija ir kt. Jų veiklą remia Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pernai valstybės biudžeto lėšos buvo skirtos 26 nevyriausybinių neįgaliųjų asociacijų projektams.
LEU studentams Z.Jančauskis pateikė keletą didžiausios neįgaliųjų asociacijos – LND – skaičių. Šiuo metu ji vienija 63 asocijuotas nares (neįgaliųjų draugijų nėra tik Molėtų, Šilalės ir Klaipėdos rajonuose), visoje šalyje sutelkusias apie 30 tūkst. narių. Nuo savo veiklos pradžios (1988 m.) LND yra inicijavusi nemažai neįgaliesiems svarbių veiklų, kurias vėliau perėmė valstybė, savivaldybės. Tai ir neįgaliųjų aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis, ir būsto bei aplinkos pritaikymo darbai, ir socialinės paslaugos.
„LND ne tik teikia įvairią metodinę, teisinę pagalbą asocijuotiems nariams, bet ir skatina visapusę neįgaliųjų saviraišką – rengia įvairius plenerus, seminarus, stovyklas, suteikia galimybę pasirodyti į muziką ir dainą mėgstančių neįgaliųjų ansamblius susibūrusiems žmonėms. Bene geriausiai neįgaliųjų kūrybingumas atsiskleidžia kasmet sostinėje organizuojamų sostinės dienų šventiniame renginyje „Tau, Vilniau!“. Jame paprastai dalyvauja ir gausus būrys LND asocijuotų narių“, – asociacijos veiklą studentams trumpai pristatė Z. Jančauskis. Trijose savivaldybėse (Klaipėdoje, Šiauliuose ir Šiaulių rajone) LND įgyvendina ir socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus.
Studentams pasidomėjus, ar asociacija dalyvauja Europos Sąjungos projektuose, Z.Jančauskis prisiminė dvejus metus trukusį LND vykdytą neįgaliųjų nuotolinio mokymo projektą, kuriame dalyvavo 600 neįgaliųjų iš visos Lietuvos. Kai kurie jų studijas tęsė ir projektui pasibaigus. Darbas nevyriausybinėje organizacijoje – gyvenimo būdas
Į socialinio darbuotojo profesiją besigilinantys studentai ir patys turi įvairios gyvenimiškos patirties. Viena susitikimo dalyvė pasakojo dirbanti Vaiko raidos centre, pati auginanti negalią turinčią atžalą, todėl gerai žinanti, su kokiomis problemomis tokiems žmonėms tenka susidurti. Kiekvienas žmogus, ypač vaikas, norėtų turėti socialinį darbuotoją, į kurį galėtų remtis, sulaukti pagalbos.
Pasak Z.Jančauskio, gerai, kad vis garsiau kalbame apie asmeninį neįgaliojo asistentą. Tačiau kol kas šias pareigas suvokiame per siaurai – tokio pagalbininko reikia ne tik klausos negalią turinčiam žmogui (gestų kalbos vertėjo), bet ir rateliais judančiam, intelekto ar psichikos sutrikimų turinčiajam. Ypač šios pagalbos reikia darbo vietoje.
Pristatydama šalies miestuose ir rajonuose dirbančių LND asocijuotų narių veiklą, susitikime dalyvavusi LND pirmininko pavaduotoja Jelena Ivančenko atkreipė dėmesį, kad asmeninio asistento paslaugas teikia ir nemažai nevyriausybinių organizacijų. Žinoma, jų nepakanka, o ir šios pareigos – tikrai nelengvos. Darbą nevyriausybinėje organizacijoje (jose tikrai nemažai socialinio darbuotojo kvalifikaciją įgijusių žmonių), pasak J.Ivančenko, būtų teisingiau vadinti ne darbu, o gyvenimo būdu. „Žmonėms padėti reikia ne tik darbo valandomis. Ir tam visada turi būti pasiruošęs“, – teigė J.Ivančenko.
V.Grincevičienė neabejojo, kad susitikimas gerokai praplėtė studentų darbo sampratą. Jo įkvėpta profesorė mintyse jau brandina naujus praktinių žinių galinčius suteikti susitikimus su kitų negalių organizacijų atstovais, šių žmonių gyvenimu besirūpinančiomis įstaigomis.
