Gamtos stichijų suvilioti
Plenerui vadovavęs Lietuvos fotografijos sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas pakvietė fotografuoti tris stichijas – vandenį, žemę ir vėją, tačiau prašė plenero dalyvių nefotografuoti Parnidžio kopos, nes šią kopą labai dažnai fotografuoja fotomenininkai ir vargu ar pavyks išlikti originaliems. Plenero tema ir gamtos apsuptis gerai nuteikė dalyvius. Jūros, vėjo ir smėlio buvo kiek akys užmato, reikėjo tik atrasti savo kampą, pamatyti tai, ko nemato kiti. Vadovas neskubino dalyvių fotografuoti. Pradėjęs plenerą Darius Vaičekauskas susirinkusiesiems papasakojo fotografijos istoriją, supažindino su kitų fotografų, turinčių negalią, darbais, pristatė savo darytas fotografijas, drauge su plenero dalyviais nagrinėjo meninių fotografijų konstravimą, kompoziciją, aptarė fototechnikos subtilybes. Tik vėliau, po nuoširdaus pokalbio, visi gavo užduotis ir sužinojo, į ką reikėtų atkreipti dėmesį fotografuojant gamtos stichijas. Vadovas kiekvieno dalyvio paklausė apie turimo fotoaparato technines savybes: objektyvą, išlaikymą ir kt. Paaiškino, kaip galima fotografuoti naktį.
Išsilaisvino iš taisyklių
Jūra bangavo, šėlo vėjas ir žarstė smėlį. Kaip šias tris stichijas pajautė kiekvienas plenero dalyvis? Ką pamatė ir parodė savo fotografijose?
Audronė Tutlienė dirba asociacijoje „Gyvastis“. Moteriai jau 13 metų persodintas inkstas. Audronės gyvenime buvo sunkių dienų, bet fotografija visuomet šalia, kaip sako ji pati, mielas pomėgis, sielos atgaiva. Fotoplenere Audronė dalyvavo pirmą kartą. Moteris džiaugėsi galėdama būti tarp bendraminčių. „Gėrėjausi gamta, gėriau į save jos grožį, žavėjausi banguojančia jūra, tačiau fotografuoti panorau žemės stichiją“, – pasakojo ji. Audronė gaudė įvairiausius saulės atspindžius smėlyje ir ankstų rytą, ir saulei leidžiantis. „Įdomiausia man buvo fotografuoti saulės atspindžius ant šlapio smėlio. Jaučiu – pavyko pagauti keletą unikalių kadrų“, – teigė moteris.
Audronė buvo lankiusi fotografijos kursus, kuriuos organizavo Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, žinojo, kokių taisyklių reikėtų laikytis fotografuojant, tačiau plenere iš visų seniau žinotų taisyklių tarsi išsilaisvino. „Supratau, kad fotografijoje nėra rėmų, griežtų taisyklių, kad tą pačią aplinką galima pamatyti ir nufotografuoti įvairiais rakursais. Mūsų buvo 20, visi fotografavome toje pačioje erdvėje, bet kiekvienas savaip, kiekvienas iš mūsų atrado savitą, vienintelę, unikalią kompoziciją. Dabar suprantu, kad svarbiausia – kūrybingumas. Nėra labai svarbu, kad tavo fotoaparatas būtų brangus, ypatingas, svarbiausias esi tu pats, tavo mintis, kurią nori įamžinti nuotraukoje“, – patirtimi dalijosi Audronė.
Fotografija – naujas pomėgis
Kaunietė Alina Česaitytė anksčiau domėjosi floristika, o fotografija – visai naujas Alinos pomėgis. Ji labai apsidžiaugė, kad atsirado galimybė patobulėti ir su dideliu džiaugsmu važiavo į plenerą. „Nidoje buvau apsvaigusi nuo gamtos grožio, – pasakoja Alina, – o geriausią nuotrauką, kuri, manau, man pavyko, padariau netoli Parnidžio kopos. Kai ten važiavome, prieš akis atsivėręs vaizdas mane privertė griebtis fotoaparato. Pamačiau pliką, smėliu nepadengtą žemę ir dvi pušis: vieną aukštą, o kitą – žemesnę, bet platesne laja. Pradėjau fotografuoti. Dar ir dar kartą... Nuotraukas įvertinsite, kai pamatysite.“
Įveikė visas savo baimes
Raseiniškė Neįgaliųjų sąjungos narė Anželika Gagaitytė dažnai fotografuoja renginius, mėgsta fotografuoti žirgus. „Gamta – mėgstamiausia mano sritis“, – prisipažįsta Anželika. Plenere moteris sakosi pranokusi pati save. „Svarbiausia – įveikiau baimes, kurias patirdavau fotografuodama. Gavusi užduotį vis būgštavau, kad jos neįvykdysiu, kad man nieko neišeis, nepagausiu to vaizdo, kurį pati norėčiau matyti savo fotografijoje... Fotografavau smėlį ir akmenis, stengiausi fotografuoti nestandartiškai. Rizikavau. Ir man pavyko! Net pati nustebau, kad galiu taip fotografuoti. Galiu drąsiai pasakyti, kad patirtis, kurią gavau, – neįkainojama.“ Anželika papasakojo ir linksmą nuotykį, nutikusį jau važiuojant iš plenero: „Kelyje mus pasitiko briedis ir kantriai leidosi fotografuojamas. Tokia plenero pabaiga buvo nuostabi!“
Jūra veikė ypatingai
Klaipėdiečiui Alvydui Vaškiui, turinčiam įgimtą negalią, šis pleneras – jau ne pirmasis. Vaikystėje Alvydas labai mėgo piešti, tačiau neturėjo galimybės mokytis piešimo, vėliau pradėjo gilintis į fotografiją. „Iš šio plenero grįžau sužavėtas. Jūra mane veikė ypatingai, todėl ir fotografijų kompozicijos – labai neįprastos, naujoviškos.“ O fotografavo Alvydas ir žemę, ir jūrą, ir pajūrio augmeniją.
Jūrą dar fotografuosime
Projekto koordinatorė Nijolė Zenkevičiūtė sako, kad visų plenero dalyvių nuotraukos skirtingos, tačiau visos kupinos emocijų, kurių plenero dalyviams teikė gamta. Nijolė džiaugiasi, kad pleneras vyko Nidoje, kur aplinka puikiai pritaikyta neįgaliesiems, jų kūrybai. „Tikimės, kad dar ne kartą atvyksime į šį nuostabaus grožio kampelį. Plenero dalyvių fotografijų paroda „Negalia“ keliaus per miestų ir miestelių bibliotekas. Šį projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM.
Vilniaus neįgaliųjų dienos centras kviečia dalyvauti foto konkurse tema „neGALIA“. Konkursui pateiktos nuotraukos turi atitikti konkurso temą „neGALIA“. Nuotraukose turi būti užfiksuoti asmenys su negalia: neįgaliųjų kasdieninio gyvenimo akimirkos, atskleistos neįgaliųjų žmonių galimybės ir t.t
