Mokymai surengti 4 regionuose
Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) vienija 63 šalyje veikiančias miestų ir rajonų neįgaliųjų draugijas. Pasak LND renginių organizatorės Saulės Vėjelienės, visų jų atstovus sukviesti į vieną vietą ir surengti psichologinius mokymus būtų labai sudėtinga. Todėl šįsyk nutarta seminarus organizuoti keturiuose šalies regionuose: Vilniuje, Karmėlavoje (Kauno r.), Kupiškyje ir Šventojoje. 4 akademinių valandų trukmės mokymai mažesnėse seminarų dalyvių grupėse naudingesni dar ir todėl, kad galima pateikti ne teorinę mokomąją medžiagą, o pasiūlyti geriau suvokiamus ir įsimenamus žaidybinius metodus. Į mažesnes grupes suburti neįgaliųjų organizacijų atstovai turėjo daugiau saviraiškos laisvės, daugiau diskutavo. Be to, seminaruose buvo nemažai užduočių, kurias reikėjo atlikti susibūrus į komandas, kai būtina išklausyti kiekvieno jos nario nuomonę, jo argumentus.
Psichologė Nomeda Sindaravičienė turi daug kūrybinio mąstymo, komandinio kūrybiškumo skatinimo ir valdymo seminarų organizavimo patirties. Pasak jos, tokiais mokymais siekiama paprasto, tačiau labai svarbaus tikslo – kad žmonės išgirstų vienas kitą, o aptardami kolegų išsakytas problemas, sužinoję, kaip jos buvo išspęstos, sugebėtų tai susieti su savo situacija, pasinaudotų jų patirtimi.
Siekis – skatinti komandos kūrybiškumą
Neįgaliųjų draugijos kasmet rengia įvairius projektus, juos įgyvendina. Jeigu organizacijoje suburiama kūrybiška komanda, tikimybė, kad ji parengs savivaldybės, kitų įstaigų palankiai įvertintą projektą, – gerokai didesnė, nei tai darytų vienas draugijos vadovas. Šie mokymai ir buvo skirti tam, kad paskatintų jų dalyvius atkreipti dėmesį į kūrybiškumą: padėtų įvertinti stipriąsias savo komandos narių savybes, paskirstytų jiems tinkamas užduotis, atsakytų į klausimą, kuo kiekvienas narys gali papildyti komandą ir pan.
Pasak N. Sindaravičienės, yra įvairių būdų, formų, kaip skatinti kūrybiškumą. Pirmiausia seminaro dalyvių ji paprašė įvardyti po vieną gerąją savo savybę. Pareigingas, nekonfliktiškas, sąžiningas, mokantis išklausyti, atviras, bendraujantis, principingas, kantrus, turintis humoro jausmą... – vardijo mokymų dalyviai. Psichologės teigimu, savęs pažinimas – tai procesas. Girdėdami, kokias vertybes iškelia, akcentuoja kolegos, ir kiti seminaro dalyviai galėjo pamąstyti – galbūt tie patys bruožai būdingi ir jiems? Pasak specialistės, labai svarbu pasitvirtinti, kad tai, ką turi, yra vertinga.
Šią išvadą papildė ir kitas seminare pritaikytas metodas. Kiekvienas dalyvis išsitraukė lapelį, ant kurio buvo užrašyta keletas stipriųjų žmogaus savybių. Psichologė klausė: ar visas jas galite priskirti sau? O gal kurią norėtumėte atiduoti draugui? Tiesmukumas – savybė, kurios vienas seminaro dalyvis nenorėjo prisiimti. Jo nuomone, tai nėra stiprioji žmogaus pusė. Tiesmukumas dažniau įžeidžia, užgauna. Tačiau, pastebėjo psichologė, kartais tiesmukumu galima įvardyti ir gerąsias savybes, kurias dažnai be reikalo nutylime.
N.Sindaravičienė prisiminė dirbusi su vaikų globos namų gyventojais. Jų anamnezių skaitymas specialistei paliko labai slogų įspūdį – beveik visos jos prasidėjo blogųjų vaikų savybių išvardijimu. „Jeigu pirmiausia kiekviename žmoguje įžvelgtume gerąsias jų savybes, atkreiptume į jas dėmesį, ir pats žmogus pasikeistų...“, – neabejojo seminaro vadovė. Seminaro dalyviai dalijosi ir savo darbe pasitaikančiomis problemomis, vieni kitiems siūlė galimus jų sprendimus.
Sprendimas – tik iš esmės įsigilinus į situaciją
Neįgaliųjų organizacijų vadovai ne kartą yra patyrę, kaip svarbu prieš priimant sprendimą įsigilinti į situaciją, išsiaiškinti visas aplinkybes. Dar kartą tuo įsitikino ir seminare. Į tris komandas suskirstytus mokymų dalyvius psichologė įtraukė į intriguojančią žaidybinę situaciją. Papasakojusi trumpą istoriją apie 6 žmones, paprašė juos sureitinguoti – nuo geriausio iki blogiausio. Kai komandos tai padarė, psichologė pristatė išsamesnę tos pačios istorijos versiją, kurioje jos herojai pasirodė esą visai ne tokie, kokį pirmąjį įspūdį buvo palikę. Dažnai taip būna ir gyvenime, kai, nežinodami tikrosios situacijos, visų jos aplinkybių, kalbame, interpretuojame. Tačiau, norėdami priimti sprendimus, privalome išsiaiškinti ne tik istorijos pradžią, bet ir jos pabaigą. Telšių neįgaliųjų ir neįgaliųjų pensininkų draugijos pirmininkas Martynas Poškus laikosi taktikos – su kokiu nors rūpesčiu į jį besikreipiančiam žmogui visada leidžia išsikalbėti. Pasak jo, problemos sprendimas dažnai glūdi pačiame pasakojime, neretai žmogus jį intuityviai suvokia, tereikia patvirtinti, kad jo pasirinkimas yra teisingas.
Jeigu į problemą pažvelgtume be išankstinės nuostatos, o kūrybiškai, jos sprendimą galima rasti visiškai netikėtai. Psichologės teigimu, įvairūs tyrimai patvirtina – dažniausiai problemos sprendimas yra mums po ranka. Svarbu nenusibrėžti rėmų, o interpretuoti situaciją. Tam ji pasiūlė pritaikyti dar vieną žaidybinį metodą. „Sudėkite į maišelį keletą po ranka pasitaikiusių daiktų, o paskui iš jo ištraukite kurį nors vieną ir pabandykite įsivaizduoti, kad tai ir yra problemos sprendimas. Tarkime, ištraukėte rašiklį – galbūt tai ženklas, kad reikia sėsti ir parašyti laišką savivaldybei, o gal problemą išdėstyti ministerijai ar kitai institucijai ir paprašyti pagalbos“, – galimomis sprendimų versijomis dalijosi vadovė.
Reikia visai nedaug, kad užvestum ant kelio
Darbas su neįgaliaisiais N.Sindaravičienei – ne naujiena. Jau daugiau kaip 6-erius metus ji savanoriauja Trakų rajono neįgaliųjų draugijoje: konsultuoja jos narius. Dažniausiai psichologės pagalbos prireikia žmonėms, dėl savo negalios neišeinantiems iš namų ir dėl to išgyvenantiems atskirtį, vienišumą, nereikalingumą. Tokiems neįgaliesiems labai svarbu, kad kažkas ateitų pas juos, pasikalbėtų, skirtų laiko.
Pasak psichologės, tokiems žmonėms reikia pasiūlyti kokią nors veiklą. Tačiau prieš tai būtina įdėmiai išklausyti jų gyvenimo istoriją, išsiaiškinti, kokių jie turi pomėgių, svajonių, ką moka, kas jiems geriausiai sekasi. „Kartais reikia visai nedaug, kad žmogų užvestum ant kelio“, – sako N.Sindaravičienė.
Ji pasakoja neseniai bendravusi su žmogumi, kuris visą gyvenimą norėjo piešti, bet taip ir nepaėmė į rankas pieštuko. Vis trūko kažkokio postūmio, paskatinimo iš šalies. Juo tapo susitikimas su psichologe, paraginimas pradėti nuo paprastų dalykų – nupiešti tai, kas įdomaus tą dieną nutiko. Kitą neįgalųjį psichologė paskatino mokytis kalbų, padėjo kompiuteryje susirasti tam skirtų nesudėtingų programėlių.
N.Sindaravičienės teigimu, neįgaliesiems nereikia ilgos terapijos, kaip, pavyzdžiui, panikos ataką patyrusiam žmogui. Jiems svarbu pajusti, kad kažkam rūpi, kad yra žmonių, kuriems reikalinga ir naudinga jų gyvenimiška patirtis. Psichologė pasakoja pasitelkianti nesudėtingus metodus – pyragus kepti mėgstančiai moteriai pasiūlo neįgaliųjų draugijoje surengti pyragų dieną, o daržininkystę mėgusios močiutės paprašo užauginti pomidorų daigų. Juk žmonės, su kuriais pasidalys augalėliais, užsuks ne tik jų pasiimti. Tikriausiai jiems prireiks patarimų, kaip geriau augalus prižiūrėti, o atsidėkodami atneš krepšelį sunokusių pomidorų. Taip užsimegs bendravimas – ir močiutė nesijaus niekam nereikalinga, ir vienatvė nekankins.
Jaunimas didelės atskirties nejaučia
Psichologė pastebi, kad būnant tarp neįgaliųjų savo organizacijoje paprasčiau parodyti stipriąsias puses, pasijusti svarbiam. Deja, tarp negalios neturinčiųjų, nuolat skubančių žmonių pajusti tą tiesioginį ryšį, lygiavertiškumą kur kas sunkiau. Tačiau pasikalbėjus, išsiaiškinus, jog tai, kad esame skirtingi, netampame menkesni, o tik papildome vieni kitus, žmogus pasijunta geriau.
N.Sindaravičienė kartais dirba su negalią turinčiais paaugliais. Jie į savo negalią reaguoja daug paprasčiau ir daugeliu atvejų nesijaučia esą kitokie. Pasak jų, negalios neturintieji skiriasi tik tuo, kad viską greičiau suvokia, o neįgaliesiems reikia daugiau laiko viskam apgalvoti, susiplanuoti savo gyvenimą. Didesnę atskirtį jaučia tik psichinę negalią turintys jaunuoliai.
