Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės Astos Kandratavičienės teigimu, tokia sistema pagaliau pradės veikti 2017 metais, o kol kas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga nuo 2011 metų pati vykdo projektą „Aklųjų mobilumo ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas“. Projektas vyksta dviem etapais: dvi savaitės vasarą Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, savaitė – rudenį Palangoje.
Svarbiausia – mobilumas
Trys savaitės – nedaug laiko, bet ir per jį galima nuveikti nemažai. Projekto dalyviai mokomi orientacijos ir mobilumo (vaikščioti su baltąja lazdele), buities įgūdžių, supažindinami su informacinėmis technologijomis ir pagalbinėmis programomis, padedančiomis akliesiems tomis technologijomis naudotis, be to, jie gali išbandyti savo gebėjimus imdamiesi tradicinio aklųjų amato – pynimo.
Grita Strankauskienė projekto dalyvius moko buities įgūdžių ir virtuvės paslapčių. „Vieni atvyksta mokėdami mažiau, kiti – daugiau, – sako ji, – bet svarbiausia – mobilumas. Visada pirmoje vietoje bet kurioje grupėje! Nematančius žmones paprastai arba kas nors vedžioja, arba jie apskritai niekur nevaikšto. Kai kurie ištisus metus sėdi namuose, o reikia labai nedaug, kad žmonės pradėtų vaikščioti savarankiškai. Štai šiemet vyresniųjų grupės dalyviai pirmą dieną nedrįso patys vieni net pajudėti. Po poros dienų kai kurie jau kone lakstė po ugdymo centrą.“ Antras itin svarbus momentas, anot G.Strankauskienės, – psichologija. Daugelis žmonių atvyksta prislėgti, nelaimingi, išvarginti nuolatinio neveiklumo ir minčių, kad nieko negali, nesugeba. Ir staiga žmogus pamato, kad yra ne vienas toks pasaulyje, kad kiti, turintys tokią pačią negalią, gyvena kitokį, džiaugsmingesnį, gyvenimą. Kartais reikia labai nedaug – tik pamatyti, išgirsti, pabendrauti, ir žmogaus gyvenimas neatpažįstamai pasikeičia.
Pokyčiai, keičiantys mąstymą
Į projektą susirenka įvairaus amžiaus, išsilavinimo, skirtingų interesų žmonės, tačiau kiekvienas jame suranda tai, kas jam svarbu ir naudinga.
Algirdas Bernatavičius ir Gražvydas Abromikas – beveik vienmečiai. Abu jauni, neturintys dar nė trisdešimties. Algirdas gyvena Alytuje, Gražvydas – Jurbarke. Abu regėjimo neteko prieš keletą metų. Negalios pernelyg nesureikšmino, bet abu pripažįsta, kad gyvenimas sukosi daugiausia apie namus. Algirdas, prieš netekdamas regėjimo, vertėsi privačia veikla, tvarkė kompiuterius.
„Polinkis į informacines technologijas – nuo vaikystės“, – sako jis. Liečiamuoju telefonu vaikinas išmoko naudotis savarankiškai, nes dar gerai matydamas perprato jo sandarą ir svarbiausius darbo principus, apie aklųjų plačiai naudojamą ekrano skaitymo programą „Jaws“ buvo girdėjęs, bet pats, kol neatvyko į „Vasaros reabilitaciją“, nedirbo. Gražvydas irgi turi polinkį į informacines technologijas, todėl abu vaikinai nuo rugsėjo mėn. Valakupių reabilitacijos centre pagal profesinės reabilitacijos programą pradės mokytis dirbti kompiuteriais. „Svarbiausia, ką projekto metu atradau, kad galima gyventi įprastą gyvenimą net ir visiškai nematant“, – tikina G.Abromikas.
Teigti, kad „Vasaros reabilitacija“ pakeitė jų ateitį, būtų pernelyg drąsu, tačiau abu pripažįsta, kad poveikio keistis, gyventi aktyviau nei iki tol, Kaune praleistas laikas turėjo.
Naudinga ir įgūdžių turintiesiems, ir dar neįgudusiems
Raminta Stankevičiūtė augo ir mokėsi Pasvalyje, Šiaulių universitete studijavo anglų kalbą. 2015 m. mergina apgynė bakalauro darbą. Ramintai nebuvo svetimos nei informacinės technologijos, nei savarankiško vaikščiojimo įgūdžiai. Tačiau, kaip pati sako, visur trūko sistemingumo. „Pradedama nuo paprasčiausių dalykų – kaip laikyti lazdelę, – sako mergina.
Greitai paaiškėja, kad tai svarbu. Per užsiėmimus galima „užlopyti“ darbo kompiuteriu spragas, o tie, kas anksčiau juo nedirbo, gali bent jau pajusti šio darbo skonį.“ Pačiai Ramintai kompiuteris yra ir liks nepakeičiama darbo priemonė. Savo ateitį ji sieja su anglų kalba, ypač – vertimu raštu.
Visi vasaros reabilitacijoje sutikti žmonės vienbalsiai tvirtina, kad tokių projektų reikia nuolat, nes jau vien pabendravimas ir pabuvimas su to paties likimo žmonėmis labai pakylėja emociškai.
