Šventę sugalvojo šaškininkas
Marytė Baliūnaitė Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungai vadovauja jau aštunti metai. Ji pasakoja, kad šios šventės sumanytojas – molėtiškis sąjungos narys Vilius Karvelis, didelis šaškių entuziastas. Prieš trejus metus Vilius pradėjo Marytę kalbinti organizuoti šaškių varžybas. Sąjungos patalpos ankštokos, tad šaškių mėgėjai žaidė kiemelyje. Varžybos buvo tokios nuotaikingos, kad Marytei šovė į galvą mintis: kodėl nesuorganizavus didesnės sporto šventės, į kurią susirinktų ne tik šaškininkai. Šventei organizuoti pasirinko Socialinės paramos centro Inturkės skyrių, nes jo patalpos puikiai pritaikytos negalią turintiems žmonėms. Rateliais žmonės gali ne tik patogiai patekti į patalpų vidų, bet ir judėti pačiose patalpose.
„Mano negalios nesimato, – sako Marytė, serganti opiniu kolitu, – ir klausia: „Sporto šventėje matėte žmones, turinčius negalią, ar jų miklumą, degančias akis?“ Išties, žiūrėdamas, kaip aistringai žmonės rungiasi, pamiršti, kad dauguma jų turi ir labai sunkią negalią. Vilius Karvelis šaškių varžybose užėmė antrą vietą. „Mane aplenkė Petras Lažauninkas iš Kaišiadorių“, – sako Vilius ir pasakoja, kad šaškėmis susidomėjo dar būdamas vaikas, gydydamasis sanatorijoje. Kai neturi šaškių partnerio, žaidžia vienas su savimi ar kompiuteriu.
„Šaškės man padeda atsipalaiduoti, pamiršti negandas“, – sako vyras. Negalią Vilius turi nuo gimimo, tačiau jis visas paniręs į veiklą. Kas rytą skuba į Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungą bei į Neįgaliųjų integracijos ir darbinio užimtumo centrą. „Sunkaus fizinio darbo dėl sveikatos dirbti negaliu, bet visokius rankdarbius gaminti išmokau: pinu iš vytelių, veriu karoliukus, darau ir kitokius įdomius darbelius. O kai tik kuriame iš rajonų vyksta šaškių varžybos, ir mane pakviečia.“ Vilius prisipažįsta rašąs eilėraščius, turįs jų sukūręs per tris šimtus, ir sako, kad jo eilėraštis „Veikliai ir taikliai“ jau virtęs daina.
Visi galime ką nors pasiekti
Vytautė Mozūrienė, vežimėlių slalome užėmusi trečiąją vietą, sako, kad kasmet Inturkėje organizuojama šventė tarsi simbolinis egzaminas kiekvienam šventės dalyviui, teisėjaujančiajam ir savanoriui. „Visuomet klausiu savęs, ar sugebėsiu, ar pajėgsiu“, – prisipažįsta Vytautė. Moteriai tebuvo dvidešimt vieni, kai po skaudžios avarijos teko susitaikyti su mintimi, kad visą gyvenimą teks sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. „Mano dukrytei tuomet buvo pusantrų metukų. Mums padėjo močiutės, bet visada sakau: mudvi su dukra užauginome viena kitą.“
Vytautė nesėdėjo ir nedejavo. Praėjo dveji metai po nelaimės, o ji jau mokėsi vairuoti, paskui kibo į mokslus, baigė Utenos kolegiją, vėliau išlyginamąsias studijas Vilniaus edukologijos universitete, o dabar dirba Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungoje. „Esu darbo grupės vadovė. Mes su moterimis darome daug įvairių darbelių: mezgame, siuvinėjame ant šilko, veliame. Džiaugiuosi, kad dalyvaujame mugėse, įvairiose akcijose. Pamenu, su kokia meile siuvome kepuraites neišnešiotiems kūdikiams, dovanojome savo darbelius be tėvų globos likusiems vaikams. Mes visi galime ką nors pasiekti, ką nors nuveikti, tik svarbu neabejoti savimi“, – sako Vytautė ir prisipažįsta, kad visada norėjo, jog dukra žinotų turinti stiprią mamą.
Žavi žmonių stiprybė
Vežimėlių slalomo rungtyje varžėsi ir Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos garbės pirmininkė Vlada Gribėnienė. Kai paklausiu Vlados, kelintą kartą ji dalyvauja žmonių, turinčių negalią, sporto šventėje, ji sako, kad vargu ar suskaičiuotų. Vlada buvo tarp tų, kurie pirmieji pradėjo kurti negalią turinčių žmonių judėjimą, organizuoti sporto šventes. Ji džiaugiasi, kad šventėje daug dalyvių. „Net sunku patikėti, kad buvo toks metas, kai rateliuose sėdintys žmonės negalėjo niekur pajudėti, o dabar pažiūrėkit, kokie mes aktyvūs“, – sako Vlada ir kviečia susipažinti su seserimis Čivilytėmis – Vaclova ir Irena.
Liga abi dvynes privertė sėsti į neįgaliojo vežimėlį, bet seserys dalyvauja neįgaliųjų sąjungos veikloje, siuva. Vlada džiaugiasi, kad seserys padeda viena kitai.
Visi šventės dalyviai žavėjo stiprybe, optimizmu. Į šventę įsitraukė ir Inturkėje poilsiavę vilniečiai. Mykolo Romerio universiteto docentė Sigita Rackevičienė, dalyvavusi šventėje su šeima, sakė, kad buvo nustebinta ir sužavėta žmonių stiprybe. „Supratau, kad svarbu ne tai, kas mums nutinka, bet kaip mes mokame su tuo gyventi.“
