Šventės laukė ilgus metus
„Ruduo – tai metas, kai paukščiai palieka savo lizdus. Tačiau mūsų „Vilties paukštė“ į šiltuosius kraštus dar neskuba. Ji atskrido į Švenčionis pasiklausyti jūsų dainų“, – šventinį renginį pradėjo Lietuvos neįgaliųjų draugijos renginių organizatorė Saulė Vėjelienė.
Švenčionių kultūros centras „Vilties paukštę“ pasitiko labai nuoširdžiai. Scenos gilumoje sparnus išskleidė dar viena originali paukštė, savo namų jaukumu mielai besidalijanti su visais Švenčionis aplankančiais svečiais. Renginį vedusi kultūros centro renginių režisierė Jolanta Olechnovič pasakojo, kad specialiai neįgaliųjų šventei scenos nedekoravo. Ši paukštė dainos ir muzikos mėgėjų laukė nuo atnaujinto kultūros centro atidarymo. „Duris atvėrėme po ilgos pertraukos – centro renovacija truko 8-erius metus. Ta proga surengėme gražią šventę. Jos tema pasirinkome į namus, į gimtąjį lizdą sugrįžtančius paukščius. Tada šią paukštę ir sukūrėme.“ Tarsi į savo lizdą ji priėmė ir neįgaliųjų šventę, kiekvieną kolektyvą apdovanojusi dar ir centro darbuotojo Vytauto Nalivaikos išdrožta nediduke medine paukštele.
Svečių itin laukė ir Švenčionių rajono neįgaliųjų draugijos ansamblio „Upelė“ vadovas, šio renginio organizatorius Rimantas Ankėnas. Kartu su kolektyvu ne vienoje „Vilties paukštėje“ lankęsis vadovas trejus metus puoselėjo svajonę visus sukviesti į Švenčionis, padovanoti jiems šiltą ir jaukią šventę. Pagaliau jo svajonė išsipildė. Neįgalieji R. Ankėnui – tikri sielos bičiuliai. „Prieš 11 metų pats buvau sunkiai susirgęs. 20 dienų išbuvau komos būklės, gydytojai jau norėjo atjungti mano gyvybę palaikančius aparatus, – skaudžius išgyvenimus prisimena Rimantas. – Laimė, viskas gerai baigėsi – Dievas man suteikė antrą šansą. Nors visko teko mokytis iš naujo, aš gyvenu. Ir grąžintu gyvenimu dalijuosi su kitais“, – sakė 9-erius metus „Upelei“ vadovaujantis R. Ankėnas.
Kiekvieno širdyje teapsigyvena vilties paukštė
Pirmą kartą į atsinaujinusio kultūros centro sceną moderniu keltuvu pakilęs Švenčionių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Tadeušas Šimkovičius taip pat neslėpė jaudulio. „Esu dėkingas, kad turime tokią gražią salę, pritaikytą sceną, kad negalios paliesti žmonės čia gali jaustis oriai, būti savimi, – sakė jis. – Norėčiau, kad visuose rajonuose taip būtų.“
T. Šimkovičius prisiminė, ką išgyveno, kai prieš 25-erius metus patyrė stuburo traumą. „Gulėjau lovoje ir man atrodė, kad gyvenimas neturi prasmės. Nebuvo vilties. Kam toks gyvenimas, jeigu nieko negali duoti žmonėms? – tada klausė savęs vyras. – Ačiū Dievui, viskas pasikeitė. Matau jus čia susirinkusius ir jaučiuosi reikalingas. Noriu visus padrąsinti: dalykimės šypsena, geru žodžiu, ištieskime ranką, būkime kartu. Jeigu šiandien tau skauda (visi čia susirinkę turime savo negalių ir skausmų), jeigu turi sveikatos problemų, rask silpnesnį už save ir padėk jam. Tada nejausi savo skausmo, pamirši jį. Ištiesti pagalbos ranką – svarbiausias dalykas gyvenime. Niekada nepraraskite vilties. Visada vilties paukštę turėkite savo širdyje. Ir būkite vieni kitiems kaip tikri broliai ir seserys“, – susirinkusiuosius drąsino T. Šimkovičius.
„Tu nebijok, prieik arčiau, / Tegu širdis sušyla ir plaka dar stipriau“, – jautrius prisipažinimus tęsė koncertinę programą pradėjusios Švenčionių kultūros centro Dainos studijos merginos. Jaunatviški jų balsai tartum atvėrė lyriškų ir smagių, susimąstyti skatinančių ir garsiais plojimais palydėtų dainų skrynelę. Iš jos sklido net trijų „Vilties paukštę“ priėmusių švenčioniškių – ansamblio „Upelė“, Pabradėje gyvuojančių „Praeities aidų“ ir Giedros Kaminskienės Švenčionėliuose suburto ansamblio „Melodija“ – dainos.
Ansamblis – draugijos vizitinė kortelė
Švenčionių kultūros centro scenoje pasirodę Utenos, Širvintų, Ignalinos, Visagino neįgaliųjų draugijų ansambliai – brandūs, dvi dešimtis metų ir dar ilgiau gyvuojantys kolektyvai, tapę šių organizacijų įvaizdžio dalimi, jų vizitine kortele.
Prieš 27-erius metus susikūrusi Utenos rajono neįgaliųjų draugija, pasak antrus metus jai vadovaujančios pirmininkės Sandros Ragaišytės, iškart būrin pradėjo telkti ir dainingus žmones. Taigi ansamblis „Vyturiai“ – draugijos bendraamžis. Neseniai jame pradėjo dainuoti ir pati pirmininkė. „Niekada negalvojau, kad dirbsiu su neįgaliaisiais, tuo labiau – kad dainuosiu neįgaliųjų kolektyve, – pasakojo Sandra. – Minėjome Motinos dieną, buvome pakvietę keletą kolektyvų – Utenos krašto žmonių su negalia sąjungos, „Utenos vilties“ dainininkus. Jiems dainuojant visi pritarėme žinomoms melodijoms. Niūniavau, padėjau dainuoti ir aš, – prisiminimais dalijosi pirmininkė. – Šalia manęs sėdėjo mūsų meno vadovas Kazimieras Streikus. Kitą dieną atėjęs į draugiją pasakė: „Žinai, Sandra, turi neblogą balsą ir gerą klausą. Laukiame tavęs ansamblyje.“
Taip S. Ragaišytė ir tapo neįgaliųjų draugijos ansamblio nare.
Vokalinis instrumentinis ansamblis „Vyturiai“ suvienijo dar ne taip seniai skirtingais pavadinimais žiūrovams prisistačiusį vokalinį ansamblį ir kaimo kapelą. Jau daugiau kaip 10 metų jiems vadovauja K. Streikus. Pasak vadovo, jis muzikuoja visą gyvenimą, groja įvairiose kapelose, buvo įkūręs kapelą „Vygė“. Ne naujiena K. Streikui ir neįgaliųjų kolektyvai: be „Vyturių“, jau šeštus metus jis vadovauja sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Utenos viltis“ kapelai „Fortūna“, dirbo senelių namuose, muzikavo kartu su senjorais.
Švenčionyse „Vyturiai“ žiūrovus džiugino ne vien skambiomis dainomis, bet ir smagiais instrumentiniais intarpais. Savo pasirodymą uteniškiai baigė itin nuotaikinga gaida – lietuvių liaudies daina „Polka linksmuolė“.
Ir lyrinės dainos, ir kapelinė muzika
Uteniškiams nenusileido ir jau 25-erius metus gyvuojantis Širvintų rajono neįgaliųjų draugijos kolektyvas „Viltis“. Šis ansamblis savo repertuarą paįvairina ir tarmiškai dainuojamais kūriniais, ir savų poetų kūryba. Ir šįsyk Švenčionyse nuskambėjo autentiška Veronikos Masiukienės ir Jono Romaškos daina „Banguoja Širvinta“. Šią dainą ansamblio dainininkai vadina neįgaliųjų draugijos himnu.
Ansamblio pasirodymams originalumo suteikia ir dviejų muzikantų – vieno šauniausių šalies armonikierių J. Romaškos ir Stanislovo Sičiūno – instrumentinis duetas. Kapeliniam muzikavimui neabejingo kolektyvo repertuare nemažai polkų, valsų, maršų. „Į „Vilties paukštei“ rengiamą programėlę labai norėjosi įtraukti ir kapelinį numerį, tačiau trijų kūrinėlių programa – per trumpa“, – apgailestavo ansamblio meno vadovė Nijolė Vitkauskaitė. Apie 6-erius metus „Vilčiai“ vadovaujanti N. Vitkauskaitė – visą savo gyvenimą muzikai pašventusi profesionalė. „Kitąmet bus 40 metų, kaip nesiskiriu su saviveikline muzika“, – sakė dainingoje giminėje užaugusi moteris. Be neįgaliųjų kolektyvo, Nijolė dar vadovauja ir Širvintų kultūros centro folkloro ansambliui „Gojus“, smuiką įvairiuose pasirodymuose virkdo.
„Vilties“ ansamblis pastaruoju metu atsigręžė į liaudies dainas, folklorinį dainavimą. „Vilties paukštei“ širvintiškiai parengė ir liaudies dainą, ir liaudišką romansą.
Tarptautinės „Vilties paukštės“ gaidos
Rytų Lietuva – įvairiatautis kraštas. Neįgaliųjų draugijų narių sudėtis čia taip įvairiatautė. Pasak Visagino neįgaliųjų draugijos pirmininkės Joanos Kraujalienės, dažnai būna, kad į užsiėmimus, repeticijas susirenka 20 žmonių grupė, kurioje – 8 tautybių neįgalieji. Todėl nenuostabu, kad šiose draugijose susibūrę meno mėgėjų kolektyvai į savo programas įtraukia ir rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų liaudies dainas. Tiesa, jų repertuarai neapsieina ir be lietuviškų melodijų.
Švenčionyse pasirodęs Visagino moterų ansamblis „Pušelės“ – taip pat ne išimtis. Jau dešimtus metus kolektyvui vadovaujančios Olgos Šinkarenko parinktoje programoje skambėjo trijų tautų – lietuvių, rusų, baltarusių – dainos. Danutė Kuprinskienė jo sudėtyje tądien buvo vienintelė lietuvė.
Pasak J. Kraujalienės, daina „Tylūs armonikos tonai“ – jau trečioji lietuviška daina ansamblio repertuare. „Pušelių“ programoje yra ne tik ukrainietiškų, baltarusiškų, rusiškų, bet netgi čigoniškų melodijų. Prie skambančių dainų kolektyvas stengiasi pritaikyti ir aprangą – net 7 jas turi.
Kitakalbėmis dainomis savo pasirodymą paįvairino ir dar dvi „Vilties paukštės“ dalyvės: Vilniaus rajono neįgaliųjų draugijos vokalinis ansamblis „Vaivorykštė“ ir Šalčininkų kolektyvas „Dainuok, širdele“.
„Vaivorykštės“ ansamblis gyvuoja tik antrus metus. Jam vadovaujantis Sergejus Didenko neįgaliųjų muzikavimą vertina kaip veiksmingą meno terapiją. Gydomuoju jos poveikiu „Vaivorykštės“ kolektyvas noriai dalijasi su globos namų gyventojais. Draugijos vadovė Galina Dunovskaja pasakoja, kad su beveik valandos trukmės programa dainininkai jau lankėsi Antavilių, Senevitos globos namuose, artimiausiu metu savo dainomis rengiasi pradžiuginti Prūdiškių socialinės globos namų gyventojus. Pasak G. Dunovskajos, tokie susitikimai džiugūs ir atlikėjams, ir klausytojams.
11 metų gyvuojantis Šalčininkų rajono neįgaliųjų draugijos kolektyvas „Dainuok, širdele“ savo programą atliko lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbomis. Profesionaliai akordeonu akompanuojančio Františeko Daškevič vadovaujamas kolektyvas daug dėmesio skiria savo sceniniam įvaizdžiui, darniam muzikos skambesiui. Jų atlikta daina „Mylėk ir lauk“ tarsi vainikavo visą šiltą ir jaukų „Vilties paukštės“ apsilankymą Švenčionyse, įžiebė naujų susitikimų viltį.
