Kompiuteris nepakeičiamas pagalbininkas
Važiuodami į Uteną, šio projekto sumanytojai turėjo kelis tikslus: supažindinti reginčius jaunuolius su regėjimo negalią turinčiųjų kasdienybe, parodyti, kad negalia nėra kliūtis siekti tikslų, padėti Dauniškio gimnazijos pirmos klasės mokinei neregei Neringai susidoroti su kylančiomis problemomis.
Neringą ir jos mamą Aldoną sutikau besikalbančias su Martynu Vitkumi, kuris turi regėjimo negalią nuo gimimo ir serga cerebriniu paralyžiumi, bei Grigu Sakaliu, kuris taip pat nemato nuo gimimo. Martynas – Vytauto Didžiojo universiteto magistrantas, Grigas Vilniaus universitete studijuoja istoriją. Abu vaikinai savo gyvenimo neįsivaizduoja be kompiuterio, Martynas Kaune moko kompiuterinio raštingumo regėjimo negalią turinčius žmones. Išklausę, su kokiomis kliūtimis susiduria pradėdama dirbti kompiuteriu Neringa, vaikinai ją konsultavo ir nuoširdžiai drąsino.
Grigas Sakalis Neringai pasakojo, kad jam, humanitarui, pradėti dirbti kompiuteriu taip pat buvę labai nedrąsu. „Iš pradžių tiesiog vengdavau kompiuterio“, – prisipažino vaikinas. Brailio raštą perprasti jam taip pat nebuvo labai paprasta, tačiau mokydamasis Aklųjų ir silpnaregių centre išmoko Brailio raštu rašyti ir skaityti jau pirmose klasėse. „Labai mėgstu skaityti, tad skaičiau labai daug, bet kai penktoje klasėje pradėjau mokytis dirbti kompiuteriu, visas žinių pasaulis man plačiai atsivėrė. Visgi dar ilgai, iki vienuoliktos klasės, rašiau Brailio mašinėle. Perprasti kompiuterį padėjo bendraklasiai, individualios mokytojo pamokos. Išmokau tinkamai sudėti pirštus ant klaviatūros, perpratau garsinę programą. Tačiau Brailio mašinėlę dar kurį laiką naudojau tiksliesiems mokslams. Nelengva buvo išmokti spausdinti klaviatūra tam tikras raidžių kombinacijas, skaityti žodžius – iš pradžių po raidę, po eilutę.“
Martynas aiškino Neringai, kaip svarbu perprasti kompiuterio operacijas. Vaikinai padėjo mergaitei įsivesti į telefono aparatą savo telefono numerius ir pažadėjo konsultuoti ją telefonu, o jeigu reikės – ir vėl atvažiuoti į Uteną. „Mūsų Jaunimo reikalų komisijos darbo tikslas yra mažinti socialinę atskirtį ir skatinti aktyviau veikti jaunimą, nes Aklųjų ir silpnaregių sąjungoje beveik visa veikla orientuota į vyresnio amžiaus žmones“, – sakė Martynas.
Susidraugavo pirmoje klasėje
Mantą Brazauskį ir Nerijų Jasą suradau gimnazijos sporto salėje. Vaikinai mokė jaunuolius žaisti golbolą (aklųjų riedulį). Abu vaikinai draugauja nuo tada, kai susitiko Aklųjų ir silpnaregių centro mokyklos pirmoje klasėje. Silpnaregis Mantas – vilnietis, o neregys Nerijus – mažeikietis. „Vilniuje pasimokiau tik dvejus metus, bet nepritapau. Būdavo, kad atvažiuoju į mokyklą ir pakyla temperatūra iki 38 laipsnių, o grįžtu į Mažeikius ir temperatūros nebėra. Bet per dvejus metus išmokau rašyti Brailio raštu, susidraugavau su Mantu, paskui net vienas kitam esame parašę po laišką Brailio raštu.“
Nerijus pasakoja, kad grįžęs pas tėvus į Mažeikius dvejus metus mokėsi namuose, nes į pradinę mokyklą nenorėjo priimti. „Mažeikiuose tik penktoje klasėje pradėjau lankyti vidurinę mokyklą. Mokyklos direktorė pasiūlė pati man mokytis su visais. Pirmomis dienomis buvo nejauku, bet turėjau palydovą, kuris man padėjo. Rašydavau Brailio mašinėle, o kompiuterį namie naudojau nuo aštuntos klasės. Mane apmokė specialistai, o sužinojęs pagrindus mokiausi pats.“
Vaikinai vėl susitiko vienuoliktoje klasėje, kai Nerijus atvažiavo į Vilnių tęsti mokslų Aklųjų ir silpnaregių centre. „Baigę mokyklą abu įstojome į kolegiją studijuoti teisės, o dabar abu toliau studijuojame Mykolo Romerio universitete.“ Mantas – Lietuvos golbolo rinktinės narys, jis žaidė parolimpinėse žaidynėse Brazilijoje, kai rinktinė iškovojo aukso medalius. Nerijus golbolą pradėjo žaisti mokydamasis mokykloje, tačiau tikina, kad tiek ryžto ir užsidegimo, kaip draugas, neturėjo. Mantas sako, kad jam labai padeda Nerijus. Mantas papasakojo mokiniams ir kolegijos studentams apie golbolą, o šie apipylė jį klausimais: kodėl golbolo kamuolys mėlynas? Kiek sveria? Ar tiesa, kad jų treneris negauna atlyginimo? Vaikinas vos spėjo atsakinėti. Mantas mokė šio žaidimo gimnazistus, vėliau – kolegijos studentus, aiškino jo taisykles.
Išbandė baltąją lazdelę
Naujų mokytojų pastūmėti gimnazistai ir studentai užsirišo raiščius ir pabandė eiti su baltosiomis lazdelėmis. Vaikščioti su baltąja lazdele mokė Aklųjų ir silpnaregių centro gimnazistės Aistė Vilkišiūtė ir Greta Babelytė. Aistė nemato nuo gimimo, o vaikščioti su baltąja lazdele išmoko vos pradėjusi lankyti mokyklą. Aistė gyvena Fabijoniškėse, į mokyklą ir iš jos eina savarankiškai. „Sunkiausia, kai daug sniego ir visi posūkiai užsnigti. Kartą aš labai smarkiai nuklydau nuo kelio, bet suradau kitą ir jį renkuosi eidama į mokyklą“, – sakė Aistė. Gimnazistams paėjėti užrištomis akimis su baltąja lazdele buvo įdomi patirtis. Vieni nuoširdžiai prisipažino, kad jautėsi labai nejaukiai, kitiems buvę įdomu. Kolegijos studentai sėkmingai pasiekdavo laiptus, o paskui sutrikdavo. „Jutau, kad mes tapome artimesni“, – sakė Greta. Sutikę gatvėje aklą žmogų, gimnazistai ir studentai, dalyvavę mūsų projekte, jau supras, kaip jis orientuojasi, ir spręs, kada jam reikia pagalbos. Šio projekto iniciatorius Utenos kolegijos trečio kurso studentas Karolis Tupalskis, turintis regos sutrikimą, gimnazistams ir studentams aiškino, kaip išmokti rašyti Brailio raštu ir dirbti Brailio mašinėle. Jis buvo labai nustebęs, kai viena mergina perskaitė visą abėcėlę, o paskui pradėjo skaityti knygą, parašytą Brailio raštu, juk kiti džiūgavo Brailio mašinėle parašę savo vardą.
Tą gražią gruodžio dieną buvo nutiestas dar vienas tiltas tarp nereginčiųjų ir reginčiųjų pasaulių, o Utenos Dauniškio gimnazijos mokiniai ir Utenos kolegijos studentai pamatė, kad negalia netrugdo siekti svajonių.
