Kai piešiame, atsigauna siela, dingsta liūdnos mintys

Vilniaus krašto neįgaliųjų sąjungos meno dirbtuvėlėje buvo ką tik pasibaigusios dailės pratybos. Jose dalyvavusios fizinę negalią turinčios moterys aptarinėjo savo darbus, džiaugėsi, kad šios pratybos padeda per kūrybą išsakyti jausmus, nuotaikas, atgauti dvasinę pusiausvyrą. Moterys noriai pasakojo, kaip dailės pamokos pakeitė jų gyvenimus.

Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.<br>Ninos Šavelytės paveikslai.
Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.<br>Ninos Šavelytės paveikslai.
Daugiau nuotraukų (1)

Eglė Kulvietienė

Dec 20, 2016, 11:14 AM, atnaujinta Apr 9, 2018, 2:55 PM

Netikėtai kilusi idėja išaugo į gražų bendradarbiavimą

Kartą tautodailininkė Irena Petravičiūtė-Zacharova, eidama Kauno gatve, perskaitė užrašą, kad čia įsikūrusi Vilniaus krašto neįgaliųjų sąjunga. Ji užėjo pasidomėti, ką veikia sąjungos patalpose susirinkusios negalią turinčios moterys, ir pasisiūlė kartu išbandyti šį tą naujo. Išgirdusios, kad Irena gali pamokyti piešti, moterys ryžosi išbandyti save: vienos piešti mėgo vaikystėje, kitoms nauja veikla tapo iššūkiu.

Irena ne tik mokė, bet ir padėjo rengti plenerus, parodas. Pirmasis pleneras įvyko 2008 m. sąjungos patalpose. Moterys prisimena: prasivėrė langus, duris, prisinešė priemonių ir piešė. Daugelis tada pirmą kartą į rankas paėmė teptuką ir pradėjo tapyti, tačiau trūko erdvės, gamtos.

Nuo pirmojo plenero prabėgo daug laiko, Vilniaus krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė Loreta Paulauskienė ieškojo paramos, rašė projektus, sulaukė Kultūros rėmimo fondo, gerų žmonių pagalbos. Šiuo metu plenerai vyksta gamtoje. Moterų darbai pradėti eksponuoti parodose. Šiemet Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjunga tapybos darbų parodą „Įdomūs dailininkai“ eksponavo Mykolo Romerio universitete. Pajutusios, kad jų darbais domisi kiti, moterys pradėjo labiau pasitikėti savimi.

Plenerai, kuriuos I. Petravičiūtė-Zacharova pavadino „Teigiamos emocijos per dailę“, pakeitė daugybės moterų gyvenimus. Jos pajuto, kad tapydamos gali išreikšti save, savo svajones, atsiverti.

Netikėjo, kad gali tapyti

„Nebėra kada galvoti apie negalias, norisi tik tobulėti“, – sako Nina Šavelytė. Pirmą paveikslą ji nutapė 55-erių. Moteris tikina daug išmokusi tautodailininkės I. Petravičiūtės-Zacharovos organizuotuose užsiėmimuose. Pirmoji Ninos paveikslų paroda surengta Molėtų socialinės paramos centro Inturkės skyriuje. Moteris eksponavo per dvi dešimtis savo paveikslų, tačiau yra nutapiusi kur kas daugiau – per keturias dešimtis. Nina sako, kad nėra ko stebėtis, jog būtent Inturkėje surengė pirmąją savo darbų parodą. „Vaikystėje susirgau poliomielitu. Tuomet tinkamo šios ligos gydymo nebuvo, aš pasveikau, bet likau neįgali, o buvo vaikų, kurie pakirsti šios ligos neišgyveno. Gimiau kaime netoli Inturkės, bet kad mokykla man būtų arčiau, tėvelis pastatė namą Inturkėje.“

Nina prisipažįsta vaikystėje ir jaunystėje net minčių nebuvo, kad kada nors pieš, tapys. „Vidurinysis brolis gražiai piešė, o aš tik pasigrožėdavau jo darbais... Baigiau mokyklą, išvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą, studijavau rusų kalbą.“ Baigusi studijas, mergina pradėjo dirbti Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Tiksliųjų ir technologijos mokslų redakcijoje. Jos pėdomis pasekė ir sesuo. Į darbą Nina iš pradžių važiuodavo visuomeniniu transportu, vėliau atveždavo sesuo. Kad neįgalieji turėtų sėdėti namie, girdėjo ne kartą, bet tokias kalbas stengdavosi praleisti pro ausis. Studijuodama Nina iš pradžių Pavilnyje nuomojosi butą. „Kai važiuodavau autobusu, vis užkliūdavau vienam vyriškiui: kodėl čia ta mergina su lazda dar kažkur važinėja? Nurydavau nuoskaudą, nes suprasdavau: tai ne mano, o to žmogaus, kuris nori mane pažeminti, bėda.“

Tapusi Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos nare, Nina dalyvavo įvairiose veiklose, bet dailės užsiėmimų nelankė. Neturėjo laiko, kol dirbo, nedrįso, o ir sveikatos bėdos nepaleido: du kartus susilaužė nesveikąją koją, todėl dabar yra priversta judėti remdamasi dviem lazdomis.

Į spalvų terapijos pratybas Nina atėjo, kai ją kamavo sunkios mintys, išgyvenimai. „Mūsų nemokė piešti žmogaus ar medžio. Mes bendravome su spalvomis, ištraukdavome vieną spalvą ir turėdavome piešimo priemonėmis išgauti įvairių jos atspalvių, o išgaudami atspalvius išsakydavome savo jausmus: pyktį, džiaugsmą, liūdesį... Per tas pratybas pajutau, kad noriu daugiau, nei išgauti vienos ar kitos spalvos atspalvius, nors pirmieji mano paveikslai buvo tiesiog spalvų žaismas“, – sako Nina, vėliau pradėjusi lankyti I. Petravičiūtės-Zacharovos pamokas. Kaip gimsta jos paveikslai, Nina pasakyti negali, tiesiog susidėsto vaizdai galvoje, o rankos pačios siekia pieštuko arba teptuko.

Už paveikslus – medaliai

Irina Švenčionienė į Vilniaus neįgaliųjų sąjungą atėjo prieš 15 metų. „Mane atvedė sąjungos vairuotojas. Jis gyveno netoliese ir vis matydavo verkiančią.“ Irinai buvo 33-eji, kai ištiko insultas. Vyras žmonos bėdomis nenorėjo dalytis, tad išėjo kurti naujo gyvenimo, palikęs neįgalia tapusią Iriną ir du vaikus. „Pradėjusi lankytis sąjungoje, nebesijaučiau tokia vieniša. Piešti svajojau nuo vaikystės“, – sako Irina. Tačiau kai ją pakvietė į I. Petravičiūtė-Zacharovos pamoką, išsigando: „Tik popierių sugadinsiu, dažus veltui eikvosiu.“ Tačiau vadovė drąsino, matė, kad moteris turi gabumų. „Pirmiausia nutapiau jūrą. Man jūra labai patinka“, – sako Irina.

Tapo Irina kairiąja ranka, o nesveika likusią po insulto dešiniąją pasiriša, kad netrukdytų. Moteris dirba prie kompiuterinio staliuko, kad patogiau būtų nesveikajai rankai. Irinos darbai buvo eksponuoti tradicinėje Ukmergės krašto žmonių su negalia sąjungos organizuojamoje respublikinėje dailiųjų amatų parodoje „Rudens saulutė“. „Prastai jaučiausi ir į parodą negalėjau važiuoti, bet mano darbus nuvežė, o man medalius parvežė“, – džiaugiasi Irina. Tapyti, piešti moteris sakosi norėtų nuo ryto iki vakaro, bet tapo tik rytais, pirmojoje dienos pusėje, pavakary jau nebeturi jėgų. „Noriu nupiešti viską, ką matau, man gražu ir ruduo, ir žiema. Greitai surengsiu savo darbų asmeninę parodą“, – sako Irina ir pažada į ją pakviesti.

Veikliai moteriai piešimas patiko nuo vaikystės

Loreta Paulauskienė Vilniaus krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė. Moteris juda neįgaliojo vežimėliu. Loreta sako, kad nelaimė ją ištiko prieš 22 metus. Jauniausiam Loretos vaikui tuomet tebuvo aštuoni mėnesiai, vienai dukrytei – dveji, kitai – šešeri.

Ištverti užklupusią negandą Loretai padėjo geri žmonės: jie ateidavo į namus, padėdavo kuo tik galėdami, kai kurie net nesakydavo savo vardo ar pavardės, tiesiog prisidėdavo prie moters šeimos gerovės. „Esu visiems labai dėkinga, – sako moteris. – Iš pradžių su vaikais gyvenome bute be patogumų, nebuvo net kam sklendę užstumti, kai pakurdavome krosnį. Bet galėjau laisvai judėti bute, išeiti su vaikais pasivaikščioti.“ Kai Loreta gavo butą su patogumais, iš pradžių džiūgavo: vonia, dušas, šilta, bet, nors gyveno pirmame aukšte, laiptai buvo statoki. „Kai paaugo vaikai, išmokau jų padedama nuvažiuoti žemyn. Padėdavo ir kaimynai. Dabar jau viskas pritaikyta ir nuvažiuoti galiu pati.“

Loreta ilgai nedirbo, augino vaikus. Kai ją pakvietė dirbti Vilniaus krašto neįgaliųjų sąjungoje, mielai sutiko. Loreta labai veikli moteris: vaidina neįgaliųjų teatre „Lašai“, rašo renginių scenarijus, svajoja pastatyti dokumentinį spektaklį, kur aktoriai vaidintų tikrą savo gyvenimą, dainuoja, piešia... „Piešti mėgau nuo vaikystės, piešiu žmones, balerinas. Anksčiau piešiau pieštuku, tušinuku. Kai mūsų sąjungoje prasidėjo dailės pamokos, tarsi antrą kvėpavimą įgavau, pradėjau tapyti aliejiniais dažais. Tapau net tik per užsiėmimus, bet ir namuose. O pleneruose, kūrybinėse stovyklose, kai aplink tiek daug erdvės, spalvų, širdis atsiveria, teptuką pati ranką vedžioja“, – sako Loreta.

„Šis užsiėmimas nėra pigus, – sako Loreta Paulauskienė. – Dažai, popierius, teptukai – nepigūs, bet turime nuostabių rėmėjų, palaikančių ir padedančių neįgaliems dailininkams patirti kūrybos džiaugsmą. Negalia išsigąsta ir susitraukia, kai atsiranda noras ir galimybių kurti bei išreikšti save“, – tikina Loreta.

Pamatę savo bendruomenės narių sukurtus darbus, į dailės užsiėmimus ateina vis naujų bendruomenės narių, trokštančių išbandyti tapyboje savo jėgas. Kiek dar neatrastų talentų!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.