Susibūrė trokštantys naujų pojūčių
Viskas prasidėjo 2013 metais. „Tada aktyviau įsitraukiau į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veiklą. Tiek aš, tiek keli kiti bendraminčiai nenorėjome tenkintis tradicinėmis veiklos formomis: valstybinių ir akliesiems svarbių švenčių ar sukakčių paminėjimais, spektaklių ar choro koncertų lankymu. Norėjome aštresnių pojūčių, ko nors neįprastesnio, nekasdieniškesnio“, – pasakoja grupės iniciatorius ir „neramioji dvasia“ Saulius Kavaliauskas.
2013 metų vasarą S. Kavaliauskas gavo apie pusantro šimto Kaune gyvenančių aklųjų telefonų ir kiekvienam paskambinęs pakvietė į kuriamą savipagalbos grupę. Ji buvo pavadinta pagal adresą, kur įsikūręs Kauno aklųjų ir silpnaregių centras. „206 savanoriai“ veiklą pradėjo tų pačių metų pabaigoje. Į grupę susibūrė įvairaus amžiaus ir pomėgių žmonės, norintys gyventi aktyviai, turiningai ir įdomiai. Grupės įkūrėjas prisimena: „Į kvietimą atsiliepė apie 70, į pirmąjį susitikimą susirinko dar šiek tiek mažiau. Nuolatinių grupės narių yra apie 30–40. Savo veikla orientuojamės į jaunesnius žmones, bet mūsų jaunimas – nuo 20 iki 50 metų.“
Neregiai prie automobilio vairo
Nors teatrai ar koncertai nebuvo grupės veiklos tikslas, bet naujieji savanoriai jų neignoravo. Surengta ir ekskursijų po Lietuvą: apsilankyta Dzūkijos regioniniame parke, Anykščiuose, Valdovų rūmuose Vilniuje. Būrys savanorių drauge su kitais neįgaliaisiais dalyvavo baidarių žygyje. Grupės narys Audrius Lenkšas iki šiol šį žygį prisimena labai šiltai. Atmintyje liko ir išvyka į Kauno karo muziejų: „Vienas keliaudamas nepatirsi nė pusės to, ką sužinai eidamas su kitais aklaisiais ir silpnaregiais. Muziejaus darbuotojai davė paliesti ginklus – ietis, kardus, šautuvus, leido pakilnoti šarvus, šalmus.“
Tarptautinę baltosios lazdelės dieną, „206 savanoriai“ yra sutikę netradiciškai – vienos Kauno vairavimo mokyklos aikštelėje prie automobilio vairo. „Pavairuoti buvo sena ne vieno neregio svajonė, – pasakojo S. Kavaliauskas. – Grupėje yra keletas žmonių, kurie apako jau suaugę. Daugelis iš mūsų gerai matydami vairavome ir šitą pojūtį esame išlaikę atmintyje. Akliesiems, kurie nemato nuo vaikystės, niekada nevairavo, tai buvo visai naujas potyris.“
S. Kavaliauskui teko apskambinti kelias vairavimo mokyklas, kol vienos vadovus įtikino, kad aklasis prie automobilio vairo nėra kažin kas neįtikėtina. Vairavimo mokyklos vadovai sutiko pabandyti: pasitelkė savo instruktorius, Kauno miesto policiją. Aklieji kartu su instruktoriais sėdo prie mokomųjų automobilių vairo, patys galėjo pajusti, ką reiškia juos valdyti: paleisti variklį, didinti greitį, perjungti bėgius, apvažiuoti kliūtis. Viena šio atmintino važiavimo dalyvių – Renata Mikalauskienė prisimena: „Adrenalino užteko visiems. Važiavimas buvo su kliūtimis. Vyko net varžybos, kas sėkmingiausiai apvažiuos kliūtis. Reikėjo apvažiuoti kuoliukus, taip pat įveikti ir greitėjimo juostą. Dar iki šiol nesupratau, kiek kuoliukų apvažiavau. Vairą teko pasukti nuo pradžios iki galo – daug kartų. Greitėjimo linijoje buvo ir emocijų, ir svylančių padangų kvapo. Atvykę policininkai leido apžiūrėti savo automobilius, įlipti į vidų. Policininkai vieną akcijos dalyvį aprengė riaušių malšinimo apranga. Liemenė, šalmas, skydas – viskas įdomu, nepatirta, neliesta rankomis.“
Šaudymas iš kovinių ginklų nepaliko abejingų
Po metų „206 savanoriai“ tuos, kurie seka jų veiklą, nustebino dar kartą: vyko į šaudyklą ir šaudė iš tikrų kovinių ginklų. „Kai įkūrėme grupę, pokštavome: pasivažinėsime, tada pašaudysime, – pasakojo S. Kavaliauskas. – Greitai paaiškėjo, kad tai visai ne pokštas. Vienos Kauno šaudyklos instruktoriai su aklaisiais sutiko pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi.“
Į svečius atvykusiems grupės nariams jie pirmiausia papasakojo apie įvairių rūšių ginklus, jų kovines savybes, veikimą, leido juos paliesti, pakilnoti. „Laikėme kelių markių pistoletus, snaiperio šautuvą, kalašnikovo automatą, – prisimena S. Kavaliauskas. – Su šaudymo instruktoriais sutarėme, kad leis iššauti iš kovinio ginklo. Gal pataikyti į taikinį nėra tokio malonumo, kaip reginčiam žmogui, bet šūvio garsas, parako kvapas, ginklo atatranka... Joks vyras, net didžiausias pacifistas, negali likti tam abejingas.“
Drąsos išbandymas aukščiu
Dar vienu drąsos ir šaltakraujiškumo išbandymu daugeliui grupės narių tapo apsilankymas jėgerių batalione. „Čia tarnaujantys kariai yra matę ir šilta, ir šalta, – sakė S. Kavaliauskas. – Ne vienas yra turėjęs realios kovinės patirties. Vyrai mus pavežiojo kariniais džipais, pademonstravo, kokį inventorių eidami atlikti karinių užduočių, nešasi kuprinėse. O baigiantis susitikimui pasiūlė nusileisti iš penkto aukšto virvėmis. Ne visi ryžosi, bet panorusių pabandyti buvo. Leidosi net kelios merginos.“
Apie šį ekstremalų potyrį Tomas Strumskis pasakojo: „Leidžiantis virve yra specialios apraišos, žiedai. Apačioje stovintis žmogus laiko kitą įtemptą virvės galą ir reguliuoja besileidžiančiojo greitį. Jokio pavojaus nėra, bet vis tiek nejauku, kai reikia peržengti penkto aukšto palangę ir imti leistis.“
Vargu ar galima manyti, kad „206 savanoriai“ nieko daugiau neveikia, o tik vaikosi ekstremalių potyrių. Yra žmonių, kurie nenori nei šaudyti, nei leistis virvėmis iš penkto aukšto. Tokiems, anot S. Kavaliausko, pasiūloma apsilankyti teatre. O ir važinėjantys automobiliais, šaudantys iš tikrų kovinių ginklų ar jėgerių batalione laipiojantys virvėmis daro tai ne kasdien. Anot S. Kavaliausko, akliesiems pramoga gali būti ir išvyka į draugo sodą ar paprasčiausiai išsikepti šašlykų. Ne kiekvienas turi galimybę išvykti į gamtą ir susikurti laužą. Tad „206 savanoriai“ kartą šašlykų išsikepė vidury miesto – buvusios aklųjų įmonės kieme. Kaip patys juokavo, stačiai ant asfalto.
Grupės nariai daug dėmesio skiria šiuolaikinėms informacinėms technologijoms, konsultuoja mažiau mokančius. Praėjusių metų pabaigoje jie pirmieji išbandė naują mobilią programėlę, pritaikytą Kauno viešajam transportui, „kvt balsas“.
