Saugūs ir mylimi
Paramos šeimai tarnybos įkurtus dienos namus 17 lankytojų vadina savo antraisiais namais. Į juos kiekvieną darbo dieną globotiniai renkasi jau septyniolika metų. Visi pradeda rinktis anksti ryte, kad juos palydėję tėveliai suspėtų į darbą. Susirinkę pirmiausia mankštinasi, vėliau kimba į savo darbelius. Lankytojai siuva, audžia, gamina valgį, mokosi skaityti ir skaičiuoti, kartą per savaitę vyksta teatro repeticijos.
Dienos namų globotiniai šilti, noriai bendraujantys. Jie džiaugsmingai sutinka atvykėlius, pasipasakoja, susipažįsta. Apie save papasakoti negali tik Milda, Tomas ir Tania. Šie jaunuoliai turi ne tik intelekto sutrikimų, kaip kiti šių namų lankytojai, bet ir kompleksinę negalią. Jie nekalba, o Milda dar ir juda neįgaliojo vežimėliu.
Du ankštus kambarėlius greitai išaugo
Tarnybos vadovė Gražina Palidauskienė prisimena pačią namų įsikūrimo pradžią: „Buvau Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Elektrėnų viltis“ vadovė. Dalyvauju šios bendrijos veikloje, nes mano jaunesnė dukra Justina po gimdymo traumos turi intelekto sutrikimų.“ Gražinai ir kitiems tėvams iškilo problema, kaip ir kur toliau ugdyti bei prižiūrėti intelekto negalią turinčius vaikus, baigusius specialiojo lavinimo klases. 2000 metais gimė mintis įkurti Paramos šeimai tarnybą, kurios darbuotojai šiuose namuose gyvenančius jaunuolius ir suaugusiuosius dienos metu ne tik užimtų, bet ir ugdytų.
Pirmosios dienos namų patalpos buvo ankštos. Globotiniai su ugdytojais įsikūrė dviejuose kambarėliuose. Pusę dienos buvo prižiūrimi negalią turintieji, o kitą pusę rinkdavosi tėvų, auginančių vaikus su intelekto sutrikimais, grupė, vykdavo konsultacijos. „Greitai išaugome tuos du ankštus kambarėlius ir Elektrėnų savivaldybės padedami 2006 m. persikėlėme į erdvias patalpas“, – sako Gražina.
Bijojo net lifto
Kol kalbamės su vadove, Tomas susikaupęs dirba prie dėlionės. Jis šiuos dienos namus lanko jau dešimt metų. Tomas nekalba, bet ir nieko nepasakydamas jis savo elgesiu parodo, kad jaučiasi ramus ir saugus, o socialinė darbuotoja ar jos padėjėjos visada supranta, ko jis vienu ar kitu metu nori. Gražina pasakoja, kaip prieš dešimt metų Tomas tapo šios tarnybos globotiniu. „Tomas gyvena tik su mama. Jiedu buvo labai užsidarę.
Kai atėjo mūsų socialinė darbuotoja, vaikinas net nedrįso išeiti iš buto. Tad pirmoji kelionė su socialine darbuotoja buvo iki lifto, o antra – į kiemą. Tik vėliau vaikinas atsipalaidavo ir su mama atėjo į dienos namus. O dabar jis ne tik moka sudėti dėliones, bet ir dirba su lego konstruktoriais, dalyvauja teatro spektakliuose. Nors jis ir nekalba, bet jam atsiranda vaidmenų“, ‒ džiaugiasi vadovė.
Tomui keturiasdešimt treji. Per dešimt metų, kuriuos praleido dienos namuose, vyras tapo drąsesnis ir išmoko savaip bendrauti su kitais globotiniais. Gražina tikina, kad jis gerai jaučiasi tik apsuptas draugų.
Į darbą su dukra
Daiva Bagaliūnienė Paramos šeimai tarnyboje dirba socialinės darbuotojos padėjėja. Į darbą Daiva kasdien atvažiuoja su savo 26-erių metų dukra Milda. Milda turi kompleksinę negalią nuo gimimo. Mergina negali vaikščioti, kalbėti. „Kai Milda gimė, jau auginau dvejų metų sūnelį. Jis staiga turėjo suaugti, nes man reikėjo pagalbos. Mildutė reikalavo daug dėmesio, be perstojo verkdavo, o tėvelis turėjo dirbti, kad galėtume pragyventi. Daiva džiaugiasi, kad vyras palaikė ją sunkiu metu, kai reikėjo susitaikyti su dukros negalia. „Vežiojome dukrą į mankštas, pas specialistus, lankė ji ir specialią grupę vaikų darželyje, ir mokykloje. Penkerius metus negalėjau dirbti, nes Mildai reikėjo priežiūros“, ‒ pasakoja Daiva.
Šeima susilaukė dar vieno sūnaus. Mama džiaugiasi, kad berniukai anksti suprato, jog jų sesutė kitokia ir jai reikia daugiau tėvų globos. Daiva sako, kad Milda dienos namuose turi daug mėgstamų užsiėmimų: veria vėrinėlius, dėlioja spalvotus kamuoliukus iš vieno spalvoto „namelio“ į kitą. Mildutė labai džiaugiasi lankytojų ir darbuotojų dėmesiu. „Ji negali pasakyti, ką jaučia, bet iš jos nuotaikų matau, kad jai gerai“, – sako Daiva. Žavi nuoširdumas Tarnybos vadovė kviečia į kitą kambarį, kuriame lankytojai darbuojasi prie mažų audimo staklelių. Audžia Robertas, Rytis ir Arnoldas, o Viktoras siuva darbelį iš skiautelių.
„Iš ryto buvo vaidinimas. Aš buvau paršiukas“, – vos įėjus į dirbtuvėlę drąsiai praneša Viktoras ir pasisako, kad jam 42-eji sueis liepos mėnesį. Jis ir jo draugai vaidina Paramos šeimai tarnybos įkurtame teatre „Avilys“. Vyrai be galo nuoširdūs, atviri, jie nori pasikalbėti ne tik apie teatrą, jiems rūpi parodyti ant sienos pakabintus savo rankomis padarytus darbelius – iš skiautelių pasiūtus paveikslus. Kiekvienas pasakoja, kaip išmoko paimti adatą į rankas, o paskui ir dygsneliais siūti, austi, pasakoja ir kokius blynus su kopūstais išmoko kepti per penktadienio pamokėles mokomojoje virtuvėlėje. Viktoras šioje virtuvėlėje pirmą kartą paėmė į rankas peilį: anksčiau mama sūnui peilio nedrįsdavo patikėti.
Viktoro mama Augenė sakosi, kad dabar jau galėtų pati prižiūrėti sūnų, nes yra pensininkė, bet namie jam būtų liūdna. Viktoras kaip ir daugelis šios tarnybos globotinių patyrė gimdymo traumą. Kai berniukui tebuvo pusantrų metukų, šeimą paliko tėtis. Sūnaus darželyje auklėtojos nenorėjo, nes vaikas nevaikščiojo, turėjo kitokių bėdų. Augenė nešdavosi sūnų į darbą paukštyne, pasodindavo manieže ir duodavo popieriaus lapą, kad ką nors pieštų, o pati dirbo, nes vyras vaiku pasirūpinti nepadėjo.
Viktoras prastai valgė, silpni buvo jo kaulai, bet mama vedžiojo pas medikus, mankštino. Pas vaiką į namus ateidavo mokytoja, todėl jis išmoko raideles, bet skaityti vis tiek nemokėjo. Pradėjęs lankytis Paramos šeimai tarnyboje, išmoko ir skaityti. Mamą džiugina kiekvienas, net ir pats mažiausias sūnaus pasiekimas, o svarbiausia ‒ džiugu matyti jį linksmą ir aktyvų. „Viktoras labai geros širdies, – džiaugiasi mama, – visiems pasiruošęs padėti ir labai tvarkingas. Namie viską sutvarko, o savo antruosiuose namuose gražiai sutvarko darbo vietą, yra aktyvus, šnekus“, ‒ sako Augenė.
Virginija turi ir savo namus
Dienos namus lankančios Rima ir Virginija mėgsta siūti ir siuvinėti. Į tarnybą jos ateina niekieno nelydimos. Rima gyvena Savarankiško gyvenimo namuose, o Virginija – jai paskirtame socialiniame būste. Virginija didžiuojasi, kad pati sugeba viską: ir mokesčius susimoka, ir maisto nusiperka, o pasigaminti valgyti išmoko dar tuomet, kai mokėsi Kaune specialiojoje mokykloje. „Mano mama gyvena Vievyje, tad atvažiuoja pas mane į svečius“, – džiaugiasi Virginija.
Mergina sako, kad ji labai nori būti savarankiška ir tvarkosi pati tiek, kiek leidžia jos negalia. „Jeigu nebūtų šios tarnybos įkurtų namų, neturėčiau ką veikti dieną“, ‒ prisipažįsta Virginija.
Rimutė į Elektrėnus persikėlė iš Kauno, kai mirė jos tėvai, o brolis vedė elektrėniškę. Rimutė nusprendė pagyventi savarankiško gyvenimo namuose. „Turiu savo kambarį, maitinimą gaunu, bet čia turiu daug draugų. Išmokau siūti su adata, šokti, vaidinti. O labiausiai man patinka važiuoti į ekskursijas“, – sako Rima.
Socialinė darbuotoja Birutė Vaitkevičienė tuoj pat parodo didelį lagaminą. Ant lagamino užklijuoti pavadinimai visų miestų ir miestelių, kuriuose lankėsi Paramos šeimai tarnybos teatro grupė „Avilys“. Lagamine ‒ spalvingi teatriniai drabužiai. „Mes globotinius vežame ir į ekskursijas, su jais visas gražiąsias mūsų rajono vietas ir visą Vilnių išvaikščiojome“, – pasakoja Birutė Vaitkevičienė.
Išlydėdama mane, Paramos šeimai tarnybos vadovė Gražina Palidauskienė tik tiek tepasakė: „Visi mūsų tarnybos globotiniai labai skirtingi, galime tik numanyti, kokios galimybės, kokia šviesa yra kiekvieno jų viduje. Mes nuoširdžiai norime jiems padėti atsiskleisti, tobulėti, nuolat pasakydamos, kaip juos mylime ir suprantame.“
