Technologijų ir dailės kabinetuose sukurti vaikų darbai neretai iškeliauja už ugdymo centro ribų, dalyvauja įvairiuose konkursuose, parodose. Savo kruopštumu, preciziškumu, vaizduotės žaismu nesiliauja stebinę neregių merginų Ugnės Žilytės sukurti rankdarbiai ir Brigitos Narmontaitės piešti paveikslai. U. Žilytės darbas „Kryžių kalnas“ 2011 m. Čekijoje vykusioje Tarptautinėje vaikų darbų parodoje „Šalies kultūros objektai, įtraukti į UNESCO paveldą“ apdovanotas medaliu.
O štai B. Narmontaitė 2012 m. tapo Krašto apsaugos ministerijos rengiamo konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laureate. Dailės mokytoja S. Butnoriutė tikina, kad negalią turintis žmogus gali fantazuoti, išreikšti savo nuotaiką, emocijas ne tik žodžiu, bet ir vaizdu, forma, faktūra, linija, spalva.
Ilgai laukta paroda
Artėjant mokslo metų pabaigai Vilniuje, garsių Vilnijos krašto visuomenės veikėjų Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose, buvo pristatyta LASUC moksleivių kūrybinių darbų paroda. Joje buvo galima išvysti skirtingų amžiaus grupių ‒ nuo pradinukų iki aštuoniolikmečių ‒ visiškai nematančių ir dar šiek tiek matančių moksleivių rankdarbius ir paveikslus.
„Vaikai parodai ruošėsi visus mokslo metus, ‒ pasakoja S. Butnoriutė, ‒ dailės ir technologijų kabinetuose susikaupė darbų, kurie prašyte prašėsi parodomi ne tik mūsų centro bendruomenei. Įdomu pažvelgti, kaip valdo teptuką ar vilnos vėlimo adatą tiek mažas, tiek didelis, tiek neregys, tiek silpnaregis.“
Skiautinių pano „Gėlių pieva“, lėlės „LASUC bendruomenė“, netikėtu spalviniu skambesiu ir mistika stebinantys paveikslai – tai tik keli darbai, kurie kvietė prieiti arčiau, pasidomėti atlikimo technika ir pagirti autorius.
„Mintis sukurti skiautinių pano gimė belaukiant ugdymo centro keturiasdešimtmečio, ‒ pasakoja technologijų mokytoja G. Rečiūnienė. ‒ Tai kolektyvinis darbas, jį visus metus kūrė visi norintys mokiniai. Per technologijų pamokas mokiniai prisiuvo daugybę lėlyčių, kurios sukelia labai smagią nuotaiką. Tai lėlės-antrininkės, joms vaikai davė sutrumpintus savo vardus ir suteikė savo charakterio bruožų. Jas nusprendėme pavadinti „LASUC bendruomene“. Savo parodose eksponuojame ir buvusių mokinių darbus: šiuo metu Muzikos ir teatro akademijoje studijuojančios Dainoros Laukžemytės „Undinėlę“, Vilniaus universiteto studentės Ugnės Žilytės „Graikų dievą Paną“. Pastarasis darbas ypač stebina originalumu.“
M. ir J. Šlapelių namų direktorė Jolanta Paškevičienė apie parodą sakė: „Darbai tiesiog apstulbino savo ekspresyvumu ir preciziškumu. Nuotaikinga, linksma, gražu! Lankytojų atsiliepimai irgi patys geriausi. Moksleivių darbams negalėjome skirti erdvės pirmajame aukšte, nes čia parodos suplanuotos porai metų į priekį, todėl pasiūlėme rūsį. Kai kurie žmonės nelabai norėdavo lipti į rūsį abejodami, ar tikrai verta tokią parodą apžiūrėti. Tačiau apžiūrėję ir užlipę į viršų dėkodavo. Apytamsiame rūsyje paroda atrodė labai šviesiai. Talentingi vaikai, nepaprastos mokytojos, gebančios pažadinti kūrybines galias.“
Piešia ne tik silpnaregiai
LASUC dirbu jau 17 metų, ‒ pasakoja dailės mokytoja S. Butnoriutė, ‒ neperdėdama galiu sakyti, kad pirmieji metai buvo klaidžiojimas tamsoje, nuolatiniai ieškojimai. Dabar tikrai žinau, kad piešti gali ne tik silpnaregiai, bet ir visiškai nematantys vaikai. Su neregiais pradedame nuo paprasčiausių dalykų: taško, linijos, simetrijos supratimo, formos ir ritmo jutimo ‒ kvadratėlių ir trikampiukų klijavimo. Vėliau pereiname prie sudėtingesnių. Didžiausias džiaugsmas nematančiam vaikui būna tada, kai jo pieštą paveikslą atpažįsta geriau matantis draugas.“
S. Butnoriutė pasakoja, kad egzistuoja įvairių nematantiems žmonėms skirtų piešimo technologijų. Viena jų ‒ piešimas specialiu į pieštuką panašiu įrankiu ant plėvelės. Įrankio galas, liečiantis plėvelę, kaista ir šitaip suformuoja piešinio kontūrą. Tiesa, tarp LASUC moksleivių ši technologija netapo populiari, nes piešdami vaikai dažnai nusidegindavo pirštus. Dabar dažniau naudojamas kitas būdas: piešiama ant specialios taktilinės lentos plėvelėje nerašančiu tušinuku. Plėvelės paviršiumi braukiamas tušinukas palieka iškilų kontūrą, kurį neregys gali lengvai užčiuopti ir sužinoti, ką jau nupiešė, ką dar reikia pridėti ar pabaigti. Egzistuoja ir trečias, tiesa, pačių neregių gana retai naudojamas būdas: ant minkšto pagrindo dedamas popieriaus lapas ir buku rašikliu įspaudžiamas kontūras. Norėdamas pasitikrinti, ar teisingai piešia, mokinys lapą kaskart turi apversti ir bandyti užčiuopti kitoje jo pusėje įsispaudusį kontūrą.
„Vaikai piešia labai noriai, ‒ pasakoja S. Butnoriutė, ‒ ir ne todėl, kad šito reikalauja mokytoja. Pripiešia įvairių paukščių, fantastiškų žvėrių. Labai įdomu stebėti, bandyti suprasti, kodėl mokinys nupiešė taip, o ne kitaip.“ Reinoldas ir Žygimantas skiriasi tiek amžiumi, tiek sukaupta patirtimi apie juos supantį pasaulį. Reinoldas – ketvirtokas, dailės pamokos jam dar neprivalomos, bet, anot mokytojos, pats savanoriškai ateina į dailės kabinetą ir jau visai neblogai piešia.
Spalvas Reinoldas irgi įsigudrino atskirti, mat skirtingų spalvų kreideles ar guašą pasižymi skirtingais ženklais. Žygimantas ‒ LASUC abiturientas, mato labai silpnai. Parodoje M. ir J. Šlapelių namuose eksponuotas jo piešinys, kuriame pavaizduotas kalnų peizažas . „Praėjusiais metais buvau Armėnijoje, vaikams pasakojau apie kalnus: jų peizažą, aplinką, spalvas. Panorome patys juos nupiešti, ‒ sako mokytoja. – Aiškinau, kaip reikia piešti, kad kalnų ore esama daug smulkių vandens dalelių, suteikiančių peizažui mėlynos spalvos. Aplankėme ir neseniai Vilniuje eksponuotą N. Rericho paveikslų parodą. Joje taip pat kalnai, daug mėlynos spalvos. Vaikams labai patiko, o Žygimantas pats panoro nupiešti kalnų peizažą.“
Technologijų pamokos ‒ ne tik buitiniai įgūdžiai
Technologijų mokytoja G. Rečiūnienė sako ne kartą pati sau yra uždavusi ir iš kitų žmonių girdėjusi klausimą: ar reikalingas akliesiems menas, ką jis gali nematančiam žmogui duoti? Jeigu vis dėlto reikalingas, kokios galimos raiškos priemonės?
„Dabar jau tikrai žinau, kad reikalingas, ‒ sako G. Rečiūnienė, ‒ ypač jei jis sukurtas savo rankomis. Žmogus tuo ir skiriasi nuo kitų gyvų būtybių, kad geba kurti. Ir visai nesvarbu, kokiu būdu jis tai pasiekia. Saviraiškos, kūrybos poreikis yra kiekviename iš mūsų. Ir kiekvienas mes jį atskleidžiam kitaip, savaip. Kaip negirdintis gali sukurti muziką, taip neregys gali pagaminti išliekamąją meninę vertę turintį rankdarbį.“
Technologijų pamokose net visiškai nematantys vaikai velia iš vilnos, mezga virbalais ar specialiu aklųjų rateliu. Tiesa, viskas nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Aklagimiui ar anksti netekusiam regos vaikui nėra paprasta sudaryti gyvosios ir negyvosios gamtos vaizdinius. Pavyzdžiui, neregiui, kuris neturi jokios vizualinės patirties, gali būti nelengva suvokti tokį įprastą objektą kaip saulė.
„Mes ją matome ir mums viskas aišku, ‒ sako G. Rečiūnienė, ‒ paveikslėlyje pavaizduotas rutulys su iš jo išeinančiomis linijomis mums visai suprantamas, bet šio simbolio neregys nesupras, kol jam nepaaiškinsime saulės dydžio, formos, kol nepalyginsime jos su gerai jam žinomu daiktu ar simboliu – kamuoliu, apelsinu ar rutuliu.Tik tuomet galime saulytę velti ant audinio, aptardami reginčiųjų saulės simbolį. Dar sudėtingiau yra perteikti gyvosios gamtos vaizdinius, pavyzdžiui, yra vaikų, niekada rankose nelaikiusių gyvos žuvies. Kad tokią žuvį vaikas nupieštų ar nuveltų iš vilnos, pirmiausia turi suprasti, kaip ji atrodo.“
Anot G. Rečiūnienės, technologijų pamokų nereikia suprasti paraidžiui, kad jose mokoma tik praktinių dalykų: valgio gaminimo, siuvimo, elementarių buities darbų, kasdienių įgūdžių. Kai kada tikrai reikia pradėti nuo abėcėlės: mokytis taisyklingai laikyti įrankius, išsivirti arbatos, įsisiūti sagą.
Kartais tenka aiškintis, kuri peilio pusė pjauna. Bet ši abėcėlė nėra tikslas, ji reikalinga, kad mokinys galėtų tobulėti. Technologijų pamokos neretam moksleiviui greitai tampa mielos širdžiai. Štai integruotai besimokiusi mokinė, atėjusi į pirmą pamoką, pasakė: „Aš nelankiau technologijų pamokų, nieko nedariau, aš juk nematau.“ Dabar ji dirba puikiai ir nori kuo daugiau ir kuo greičiau išmokti.
Pagaminti rankdarbį mokiniui dažnai tampa iššūkiu. Kantrybės prireikia ir mokytojui. Neregiui vaikui kai kada būna nelengva suvokti vietos ar krypties sąvokas. Per pamokas kartais tenka aiškinti, kas yra horizontali, o kas ‒ vertikali linija. „Ką reiškia aukštai? Ką reiškia horizontas?“ ‒ tokių klausimų, anot G. Rečiūnienės, kyla nuolat. Kūrybiniai darbai leidžia patikslinti turimus ir susidaryti naujų vaizdinių.
Paties neregio pagamintas gaminys įtvirtina jau žinomą vaizdinį – pasisiuvęs žuvelę, vaikas žino: ji turi galvą, uodegą, kurioje žuvies kūno vietoje yra žuvies akys, o kur ‒ pelekai. „Kai aš ką nors padarau, tai ir žinau, kaip tai atrodo“, – sako neregė mergaitė.
„Mokiniai suvokia, kad norint galima daug ko pasiekti ir tada žodžiai – „aš nematau, todėl negaliu...“ netampa pasiteisinimu ar kliūtimi užsiimti trokštama veikla“, – apibendrina G. Rečiūnienė.
