Visos Lakštingalų gatvės šventė
Į Vilniaus specialiojo ugdymo centrą „Aidas“ susirenka vaikai ir jaunuoliai nuo 3 iki 21 metų. Visi 75 centro ugdytiniai turi didelių ir labai didelių specialiųjų poreikių. Auklėtojų padedami jie ne tik mokosi, bet ir kuria, o savo kūryba bei gyvenimo džiaugsmu dalijasi su kitais. Štai ir susirinkusiuosius į šventę „Švelnutis 2017-ieji“ centro kieme džiugino ne tik įvairiaspalviai balionai, vėliavėlės, bet taip pat centro auklėtinių darbelių ir piešinių paroda.
Šventei visi dalyviai ruošėsi itin kruopščiai – mokėsi groti, dainavo daineles. Koncertui vadovavo specialiojo ugdymo centro „Aidas“ muzikos vadovė Audronė Navickienė. Dainavo jungtinis Lakštingalų gatvės choras, grojo jungtinis Lakštingalų gatvės vaikų orkestras. Choras ir orkestras ypatingi tuo, kad subūrė vaikus iš visų Lakštingalų gatvėje įsikūrusių ugdymo įstaigų. Pievelėje, virtusioje žaliąja scena, puškavo visų pamėgtas „traukinukas“. Garvežiu ir išdabintais vagonėliais tapo neįgaliųjų vežimėliai – taip šventėje dalyvavo visi, net ir negalintys vaikščioti vaikučiai. Dalyviai ir žiūrovai švytėjo šypsenomis, žaidė liaudies žaidimus ir atsisveikinti neskubėjo, juk oras ir draugai kvieste kvietė dar pabūti.
Smalsu sužinoti, kokia šios mokyklos kasdienybė, kaip mokosi ir ką veikia centro ugdytiniai visus metus. Į šiuos klausimus mielai sutinka atsakyti ir pasivaikščioti po centrą pakviečia jo darbuotojos.
Kiekvienas ištartas garsas – džiaugsmas
Visiems specialiojo ugdymo centrą lankantiems vaikams reikalinga logopedo pagalba. Vienam vaikui didžiulis pasiekimas ištarti mama, o kitam – išpūsti burbulą ar parodyti piešinėlyje kriaušę ir ją susieti su vaisiumi, gulinčiu ant stalo. Kiekvienas eina savo žingsneliu, bet į priekį, pasakoja logopedė Laima Leonavičienė, centre dirbanti jau penkerius metus. Moteris prisipažįsta, kad pamačiusi, kokių sunkumų turi šio centro lankytojai, iš pradžių išsigando, manė padirbėsianti kelias dienas ir išeisianti, bet jau visai netrukus geriau pažino centro ugdytinius, juos pamilo ir prisirišo prie šių ypatingų vaikų. „Jie kupini be galo nuoširdžios meilės, nemokantys apsimetinėti, veidmainiauti“, – sako Laima.
Logopedė tikina, kad su kiekvienu vaiku būtina dirbti atsižvelgiant į jo galimybes, ir pasakoja apie Rytį – berniuką su Dauno sindromu. Centrą jis pradėjo lankyti būdamas dvejų metukų. Atėjęs netarė nė vieno garsažodžio, net apie šuniuką nepasakydavo au au ar apie katytę miau. Dabar Ryčiui penkeri ir jis kalba sakinukais. Laima šį mokinio pasiekimą vadina stebuklu. „Kai kurie žodžiai Ryčiui dar per sunkūs, bet jo suvokimas puikus, tad, negalėdamas taisyklingai ištarti, parodo paveikslėlyje, ką nori pasakyti“, – pasakoja Laima. Moteris tiki, kad berniukas galės mokytis įprastoje bendrojo lavinimo mokykloje.
Simo pasiekimai mažesni, bet jam ir jo tėveliams labai svarbūs. Berniukas, turintis autizmo sutrikimą, dar nekalba, bet, lavinamas logopedo pamokėlėse, jau pradėjo bendrauti naudodamas paveikslėlius: tarp jų atranda reikiamą ir pasirenka, kuo norėtų žaisti – kamuoliuku, planšetiniu kompiuteriu ar kt. Matydamas ant stalo padėtą obuolį, Simas jau susieja jį su paveikslėlyje pavaizduotu vaisiumi. „Šis mudviejų pasiekimas – didžiausias per ketverius metus ir mums abiem labai svarbus, – vaiku džiaugiasi Laima. – Svarbu, kad ugdytinis supranta, jog piešinėlyje pavaizduota kriaušė, o ne namas.“
Mažais žingsneliais savarankiškumo link
Ne vienas centro ugdytinis į jį atėjo dar visai mažas, čia užaugo, tapo savarankiškesnis. Deja, antrais namais tapusią vietą tenka palikti, mat centrą gali lankyti jaunuoliai iki 21 metų. Specialioji pedagogė Regina Natkevičienė už rankos laiko savo ugdytinį Normantėlį. Vaikinui jau 20. „Jis man kaip savas, ugdžiau jį nuo ketverių“, – pasakoja Regina. Moteris centre dirba nuo pat jo įkūrimo – jau 27-erius metus, todėl puikiai prisimena pirmąsias Normanto dienas centre. Berniukas tupėdavo įlindęs į kampą, nekalbėjo, nebendravo. „Visko pamažu išmokome: atsisėsti prie stalo, susirasti savo vietą, apsirengti, susidėti savo drabužėlius, vartyti knygutes, ir, svarbiausia, – kalbėti.
Normantas kalba, kai gerai jaučiasi, tada jis mielai dalyvauja sportiniuose žaidimuose ir padeda tvarkytis grupėje. Jaunuolis gyvena šalia esančiame pensione. Tėvų nebeturi, tik kartais jo aplankyti atvažiuoja močiutė. „Jos apsilankymai vaikinui didžiulis džiaugsmas“, – sako pedagogė ir prisipažįsta, kad nerimauja, kaip vaikinukas gyvens ateityje, nes jis šiemet baigia socialinių įgūdžių ugdymo klasę ir centrą galės lankyti tik vienerius metus. Socialinių įgūdžių klasėje šiemet mokosi septyni ugdytiniai. Visus juos Regina ir jos kolegės mokė vaikščioti, kalbėti ir džiaugdavosi, kai šie savarankiškai susirasdavo vietą prie stalo, apsiaudavo batus ir kartu su muzikos vadove ruošdavosi šventėms.
Muzikuodami ir piešdami išsako savo jausmus
Švenčių centre išties netrūksta. Čia minimos šv. Kalėdos, šv. Velykos, Užgavėnės, gimtadieniai, vyko šalies specialiųjų ugdymo įstaigų ugdytiniams skirtas muzikos, teatro ir improvizacijų festivalis „Šakar makar“, kasmet susirenkama į šventę Tarptautinei vaikų gynimo dienai paminėti. Muzikos vadovė Audronė Navickienė paaiškina, kodėl ši šventė vadinasi „Švelnutis“. Jai ruošdamiesi centro ugdytiniai, padedami pedagogų, padaro po švelnų žaisliuką ir šventės metu padovanoja draugui.
Kokia gi šventė be muzikos? Vadovė džiaugiasi, kad visi centro ugdytiniai labai mėgsta muziką, ji puikiai pakelia vaikams nuotaiką. Net tie, kurie negali vaikščioti, klausydamiesi melodijų labai mėgsta linguoti, judėti ar tiesiog šypsotis. Tarp centro lankytojų yra ir labai muzikalių vaikų. Specialiųjų poreikių turintis penkiolikmetis Andrius mėgsta ir geba groti metalofonu, ksilofonu, mokykline dūdele, skambina pianinu. „Mes mokomės spalvų metodu, taip berniukas greitai įsimena melodiją ir ją pagroja“, – sako muzikos vadovė. Neįgaliųjų vežimėlyje sėdinti aštuoniolikmetė Kotryna – centro naujokė, bet jau spėjusi atskleisti savo talentą. Mergina dainuoja solo.
Dailės mokytoja Asta Kiršienė rodo ugdytinių piešinius. „Mūsų vaikų nelabai išeina mokyti piešti įprastai, jie piešia taip, kaip jaučia, ir piešdami išsako, kas jų viduje. Aš tik būnu šalia ir padedu jiems pasirinkti kryptį“, – aiškina Asta. Mokytoja rodo penkiolikmetės Arti, turinčios specialiųjų poreikių, paveikslus. Juose vyrauja šviesios spalvos. Kai buvo piešiamas paveikslas „Gerumas“, mokytoja paklausė mergaitės, kokią spalvą ji suteiktų gerumui. Arti atsakė: „Geltoną“, ir pavaizdavo geltoną paukštį skaidriai mėlyname fone. Ugdytinė gali piešti valandų valandas. Kai vėliau susirandu Arti, mergaitė pasako nedaug: „Norėjau piešti visą laiką ir dabar piešiu.“ Piešiniuose telpa labai daug. Lankydama centrą Arti gali tobulėti, dalyvauti parodose, ir dailės mokytoja mato ne jos negalią, o gabumus.
Centre jaučiasi saugūs
Į šventę su šį centrą lankančiais vaikais atėjo ir jų mamos. Septyniolikmetės Emilijos mama Dana Makovska pasakoja, kad jos dukra centrą pradėjo lankyti būdama aštuonerių. „Mūsų mergaitė negali kalbėti, bet esame dėkingi auklėtojoms už tai, kad Emilijai padeda įgyti vis daugiau socialinių įgūdžių. Mergaitės specialieji poreikiai labai dideli, mus džiugina kiekvienas jos žingsnelis savarankiškumo link. Džiaugėmės, kai Emilija išmoko susitvarkyti tualete, apsiauti batus, apsivilkti palaidinukę ir užsisegti sagas, nusirengti. Esu labai dėkinga auklėtojoms už kantrybę“, – sako mama ir prisipažįsta nerimaujanti, į kokį centrą Emilija pateks, kai jai sukaks 21-eri. Mergaitės sveikatai labai svarbi mankšta ir masažas – centre ji gauna šias paslaugas, bet svarbiausia, čia jaučiasi saugi.
Centro ugdytiniai kasdien susirenka į savo klases, vieni mokosi skaityti, kiti kalbėti, apsiauti batus, naudotis buities daiktais. Visų galimybės be galo skirtingos, bet kiekvienas čia jaučiasi mylimas, reikalingas, pilnateisis bendruomenės narys.
