Po traukiniu kojos netekęs šuo dėkoja šeimininkui už išgelbėtą gyvybę

Tragedija, kurią teko patirti vilniečių Dastikų šeimai, – įstrigo visam likusiam gyvenimui. Iš prieglaudos pasiėmę šunį, niekada nepagalvojo, kad vieną dieną teks patirti tai, ko nė vienas nedrįso net susapnuoti. Savaitgaliui susiruošę pas senelius Kyviškėse, netoli Vilniaus, Dastikai pasiėmė ir savo kalytę, vardu Kaisa. Norėjo, kad ji, dienas leidžianti bute, pasilakstytų ir gamtos teikiamais malonumais pasidžiaugtų. „Kai ruošėmės išvykti, mintyse dvejojau: pasiimti, ar namuose palikti?“ - prisiminė Kaisos šeimininkas Darius Dastikas.

Daugiau nuotraukų (1)

Šarūnas Meškys

Sep 17, 2013, 9:11 PM, atnaujinta Feb 22, 2018, 2:34 AM

Darius pamena, kad į gyvūnų globos tarnybą „Gyvybės vagonėliai“ Kaisa pateko, kai ją savanoriai rado autobusų stotelėje. Šlapią, murziną ir išsigandusią. Taip sutapo, kad Dastikai, panorėję keturkojo ir nusprendę neleisti tūkstančių litų veisliniam šuniui įsigyti, žmonos ir dukros prašymu, prieš metus išsirinko būtent ją.

Smalsi, judri ir mėgstanti dantis pašiepti ant praeivių ar kitų šunų Kaisa buvo rimtas iššūkis net šeimos nariams. Kaip sako Darius: „Kaisa - tarsi paraku užtaisyta.“

„Pirmąją dieną ji su manimi nebendravo“, - tikino Darius. Jo manymu, yra didelė tikimybė, kad kalytė yra nukentėjusi nuo vyro, todėl jį sunkiau prisileido.

„Su mama, žmona ir dukra sutarė puikiai, o ant manęs lodavo, dantis šiepdavo“, - prisiminė šeimininkas. Tačiau praėjus kelioms savaitėms, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar Kaisa dažniau būna su Dariumi, negu su šeimos moterimis.

Lemtinga abejonė

Dar vidurvasarį su šeima besiruošdamas vykti į Kyviškėse esančią sodybą, Darius sudvejojo – pasiimti Kaisą drauge, ar palikti namuose pasiliekančiai mamai. Išvyka už miesto, kur šuo laisvai pabėgios ir atsigaus nuo slegiančių dienų bute, turėjo būti įprasta. Vis tik Darius, norėdamas tik gero, išsivežė Kaisą kartu.

Įprastą savaitgalį tėvų namuose leidusi šeima netikėjo, kad šeštadienio rytą užklups nelaimė. Nakčiai kieme palikta Kaisa ryte buvo pasprukusi. „Greičiausiai kalytė išėjo pro pravertus tvoros vartelius. Vakare kažkas iš mūsų juos pamiršo uždaryti“, - prisiminė Darius. Tačiau tada šeimininkas neįtarė nieko blogo. Darius, kaip įprasta, kvietė švilpdamas ir šaukdamas vardu.

„Jei Kaisa kur nors išeidavo mums nepastebėjus – tai labai trumpam ir netoli. Visuomet grįždavo vos tik man pašvilpus. Purvina, šlapia, visur pabuvus, bet grįždavo“, - pasakojo Darius. Tačiau šį kartą Kaisa neatsiliepė nei į švilpimą, nei į savo vardą.

Išgirdo gailų inkštimą

Kieme neradęs šuns, Darius paklausė senelio, ar šį rytą jo kur nors nematė. Jo teigimu, šuns kieme nebuvo jau nuo pat ankstyvo ryto. Apie 9 valandą Darius su žmona Alberta ir dukra Ieva išėjo ieškoti Kaisos. Dariui kilo įtarimas, kad Kaisa galėjo papulti po traukiniu, mat netoliese, už kelių šimtų metrų – geležinkelio bėgiai. Po 3-4 valandų bergždžios paieškos, šeima grįžo į kiemą.

Už vienos tvoros pusės – tankiais krūmais ir medžiais apaugusi, sunkiai prieinama teritorija. Iš už tvoros pasigirdo gailus šuns balsas. „Dukra akimirksniu atpažino, kad tai Kaisa“, - tikino Darius. Pribėgę prie tvoros pamatė krūmuose gulinčią Kaisą. „Vaizdas buvo sunkiai suvokiamas. Sutraiškyta priekinė dešinė jos letena laikėsi tik ant sausgyslės“, - siaubingą vaizdą prisiminė Darius.

Kaip pasakojo Darius, visai šeimai buvo didžiulis šokas: „Visi buvome afekto būsenoje. Tą akimirką, rodos, nė vienas nesuvokėme ką daryti.“

Iššūkis – rasti veterinarijos kliniką

Peršokęs per tvorą šeimininkas paėmė šunį ant rankų ir parnešė į kiemą. Leteną užveržė virve, taip sustabdydamas kraujavimą. Šunį suvyniojo į švarų audeklą. „Įkėlę šunį į automobilį skubėjome vežti į veterinarijos kliniką. Tačiau šeštadieniais ne visos klinikos atidarytos“, - tvirtino D.Dastikas. Į informaciją paskambinusi Dariaus žmona sužinojo, kur yra artimiausios dirbančios veterinarijos klinikos. Abi jos – Naujojoje Vilnioje.

Nuvykę į vieną liko nieko nepešę. Daktaras tepasiūlė tvarsčio. Kitoje veterinaras negalėjo pagelbėti, nes neturėjo asistento, be kurio negali suteikti reikiamos pagalbos ir atlikti operacijos. Iš veterinaro gautu telefono numeriu paskambinusi žmona sužinojo, kad šunį priims Filaretų gatvėje esančioje klinikoje.

„Nuvežę ją ten, pamatėme, kad operacinis stalas yra, o daktaras dvi asistentes turi. Veterinarai, apžiūrėję šunį teigė, kad, sutraiškytą koją teks amputuoti“, - sunkią akimirką prisiminė šeimininkas. Po traukiniu pakliuvusi ir išgyvenusi kalytė galėjo turėti ir daugiau traumų – kaulų lūžių, sumušimų, galėjo būti prasidėjęs vidinis kraujavimas. Jis apžiūrėjo kūną ir, laimei, didesnių traumų nerado. Liko tik amputuoti leteną ir stebėti, ar išgyvens.

Skausmo naktis įstrigo galvose

Po trijų valandų trukusios operacijos šeimininkas parsivežė Kaisą į namus. Kaip sakė Darius, tuo metu net negalvojo, kad ji neišgyvens. „Visi tik kalbėjome, kaip jai seksis gyventi ateityje be vienos letenos“, - pasakojo jis.

Vakaras ir naktis po operacijos buvo patys sunkiausi. Šuns skleidžiami garsai dar ir dabar girdisi šeimos narių galvose. „Visą naktį glostėme, buvome šalia, raminome. Ji nusiramindavo, bet po kelių minučių skausmas Kaisai vėl būdavo nepakeliamas“, - tikino vyras. Ryte šunelį jau vedė į lauką. Tą rytą, rodos, ji jau buvo pamiršusi savo nelaimę. Net ant kito šuns sulojo.

„Pamanėme, jei jau dabar tokia puiki savijauta – tai tikrai išgyvens“, - su džiugesiu kalbėjo Darius. Tačiau džiaugtis per anksti nereikia - amputavus leteną, maždaug savaitę trunka pavojingas laikotarpis, kuomet krešulys gali užkimšti kraujagyslę ir šuo gali neišgyventi. Kurį laiką Kaisa nelaikė šlapimo, tačiau veterinarijos gydytojai padėjo sutvarkyti šią problemą.

Nugriūna dėl greičio

„Jei ji išgyveno pervažiuota traukinio, vadinasi jai lemta gyventi. Ji dar ne viską savo gyvenime nuveikė, kas jai buvo duota“, - mano Kaisos šeimininkas.

Kojos netekęs šunelis apie dvi savaites bandė priprasti vaikščioti ant trijų kojų. Tačiau dabar vaikšto ir net bėgioja, nors kartais dėl per didelio greičio ir disbalanso – nugriūna.

Anot Dariaus, šunys, skirtingai nei žmonės, dėl negalios nekompleksuoja. „Nėra, kojos? Na ir kas. Bus gerai. Jie gyvena kitaip, tad tokios problemos – ne jiems“, - tikino šeimininkas.

Šuo dėkoja už gyvybę, o mama - palepina

Dariaus mama Bronislava – tarsi Kaisos auklė. Ir į lauką išveda, kai šeimos narių namuose nėra, ir skanėstais palepina. „Iš tos meilės maisto gauna jau per daug. Reikia mamą kontroliuoti, kad neduotų visko, kas papuola, kas skaniausia. O šuo, žinoma, niekada neatsisako“, - su šypsena veide pasakojo Darius.

Kaip pastebėjo Darius, praėjus kuriam laikui, šeimos nariai net nemato, kad šuo - netekęs kojos. Rodos, kad niekas nepasikeitė, o gyvenimas teka įprasta vaga. „Dabar viskas taip pat, kaip prieš nelaimę. Tiesa, pastebėjau, kad Kaisa kur kas dažniau ateina prie manęs pasiglaustyti, tarsi norėtų padėkoti“, - džiaugėsi šeimininkas.

Dabar Kaisa dienas leidžia saugodama pirmame aukšte esančio buto balkoną. Ten jai įrengtas paaukštinimas, kad patogiai savo viena priekine letena galėtų atsiremti, žvalgytis po kiemą ir retsykiais aploti nepatikusį praeivį.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.