Šeštadienį ir sekmadienį tūkstančiai šunų ir jų šeimininkų iš viso pasaulio suvažiavo tam, kad sužinotų, kieno šuo gražiausias. Tarptautinės komisijos nuosprendžiu gražiausiu jau 5-osios tarptautinės parodos šunimi išrinktas vokiečių aviganis Largo.
Požiūris į keturkojus žmogaus draugus Vietname ir kitose kaimyninėse šalyse dvejopas. Kol vieni šunis valgo, kiti moka tūkstančius dolerių tam, kad parsivežtų kilmingus šunis, su jais dalyvautų parodose. Populiarėjant šunų parodoms, Vietname atsirado daugiau veterinarijos klinikų, suklestėjo prabangūs keturkojų grožio salonai ir net specializuoti šunų viešbučiai. Meilės šunims protrūkiu galima pavadinti ir naują įprotį – keturkojui nugaišus, laidoti jį gyvūnų kapinėse.
Vis tik Vietnamo provincijose valkataujantys šunys retai kada išvengia kelionės ant žmogaus pietų stalo. Sunkiai besiverčiančiose kaimo vietovėse vis dažniau atsiranda patiekalų, pagamintų iš šunų mėsos. Šioje šalyje nuo seno buvo galima rasti tokių patiekalų, tačiau pastaraisiais metais mažuose miesteliuose tai tampa pelningu verslu. Šunienos vartojimas padidėja mėnesio pabaigoje, nes, esą, jos valgymas atneša sėkmę.
Valgymui skirtą šunį Vietnamo turguose galima įsigyti už 250 JAV dolerių, o tai yra daugiau nei vidutinis gyventojo mėnesinis uždarbis. Tradicijų besilaikantys vietos gyventojai pasiryžę aukoti milžiniškus pinigus tik tam, kad patenkintų susigalvotą tradiciją, o ne dėl bado ar nepritekliaus.
Gyvūnų teisių gynėjai tikina, kad šunys maistui vagiami iš šeimininkų ar gaudomi gatvėje. Iki kol pakliūva ant „sėkmės“ ištroškusio vietnamiečio stalo, šuo ankštame nerve laikomas be vandens ir maisto apie 4-5 paras.
Neoficialiais duomenimis, kasmet ant pietų stalo vientamiečių namuose atsiduria apie 5 mln. šunų. Kol kas bandymas prisijaukinti vakarietišką požiūrį į keturkojį šeimos draugą paskęsta giliai įsišaknijusių tradicijų liūne.
