Ne pirmą kartą Lietuvoje viešinčio Kuklačiovo kačių teatro spektaklius savaitgalį galės pamatyti Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus publika. Šiame teatre – apie 120 keturkojų artistų, tarp jų – ir keturi šunys.
Apie tai, kaip katės sutaria su šunimis, kaip tampama artistu, kiek trunka paruošti katę scenai, kalbėjomės su teatro meno vadovu Dmitrijumi Kuklačiovu.
– Kačių teatre gerokai daugiau. Šunims, matyt, trūksta vietos? – pasiteiravau D.Kuklačiovo.
– Ne, jie gyvena drauge. Turime tik vieną Artistą, kuris labai nesugyvena su katėmis. Jis toks savarankiškas, toks savimyla, kad gali sutarti tik su šunimis.
– Kiek žinome, jūs gaunate daug pasiūlymų priimti katę, tačiau dabar artistų į teatrą jau nebepriimate.
– Taip, mums labai dažnai siūlo paimti gyvūnus, bet mes neturime tiek daug vietos – mes ne prieglauda.
Tad jeigu katę priglaudžiame, ji tikrai turi būti unikali.
– Kada pastarąjį kartą priėmėte į trupę naują arstistą?
– Šią vasarą. Tai įvyko per gastroles Iževske. Taip mes šį katiną ir pavadinome Ižiku. Kaip pasakojo gastrolių rengėjai, katinas prie Operos teatro, kuriame vyko mūsų pasirodymai, pasirodė likus dviem dienoms iki mūsų atvykimo.
Kasdien vaikščiojo aplink teatrą ir vis taikėsi įnerti pro duris.
Kaip vėliau paaiškėjo, katinas buvo kurčias, bet labai geras, švelnus. Mums jį atnešė žiūrovai, nes pamanė, kad jis pabėgo iš teatro.
Atvirai pasakius, nenorėjau jo imti, tačiau kai pats įlipo į mūsų autobusą ir atsitūpė, nebenorėjau varyti, nes supratau, kad viskas – tai mūsų globotinis.
– Kiek laiko praeina, kol suprantate, kokiam triukui katė tinka, ką ji veiks per spektaklius?
– Įvairiai. Kartais savaitę, dvi, o kartais praeina net pusmetis bendraujant su gyvūnu, kol supranti, kas jam labiausiai patinka – bėgioti, šokinėti, tupėti ar judėti.
Labai svarbu netaikyti jokios prievartos. Repetuoti reikia žaidžiant, pamažu mokyti katę nebijoti scenos, kad ji taptų ta vieta, kur ji gyvena, žaidžia, ėda.
Pamažu įjungiame šviesas, muziką, viską, kas galėtų gyvūną išgąsdinti. Praeina daug laiko, kol jis pripranta prie garsios muzikos, plojimų.
– Kokio amžiaus jūsų jauniausias ir seniausias artistai?
– Jauniausias artistas – katė Marfa, jai viso labo pusmetis. Tačiau jai dabar rudens paūmėjimas, katė tapo nevaldoma, todėl į sceną jos laikinai neleidžiame.
Vyriausia Černuška jau sulaukė 22-ejų. Ji gyvena drauge, nors spektakliuose nebedalyvauja. Pas mus daug vadinamųjų pensininkų, kuriems po 18–20 metų. Tačiau visi jie gyvena drauge.
Mes niekada gyvūnų neišdalijame, nemigdome, nes katė mums ne tiktai artistė. Tai daugiau nei draugė – ji šeimos narys, nes gyvena drauge nuo vaikystės.
Ir kai jos nudvesia, sielvartaujame lyg netekę artimiausio giminaičio.
– 22 metai – tai labai solidus amžius katei. Ji – rekordininkė ar turėjote ir vyresnių?
– Katė Strelka pas mus išgyveno 25 metus. Ji buvo pirmoji mano tėvo Jurijaus katė. Galima sakyti, kad ji mane išauklėjo.
Labai svarbu, kad gyvūnas visą laiką būtų aktyvus.
Pamatytumėte jūs katės akis, kai ji turi likti namuose, nes tame spektaklyje nevaidina.
Tenka paimti kartu ir ją. Katė nori būti reikalinga, jai tai labai svarbu.
– Ar lengva sutarti su kate?
– Labai svarbu, kad katė iškart parodytų savo tikrąjį būdą, charakterį. Jis matomas iš judesių. Ir labai svarbu su kate bendrauti, kad ji tave pažintų, suprastų.
Žmogus atpažįsta kitą žmogų daugiau vizualiai, o katės – priešingai. Jos mato kažkokius vidinius bruožus. Jei jūs agresyvus, blogos nuotaikos, esate susijaudinęs, gyvūnai iš karto tai jaučia – jie turi fenomenalią nuojautą, gali nuspėti vieną ar kitą įvykį.
Man rašo nemažai žmonių, kurie pasakoja, kaip katės juos išgelbėjo. Niekada nemaniau, kad šių įvykių tiek daug.
– Kokia istorija jums įsimintiniausia?
– Vieną istoriją papasakojo gelbėtojas. Jie tvarkė per žemės drebėjimą sugriuvusį namą ir staiga griuvėsiuose išgirdo katės kniaukimą. Puolė kasti ir griuvėsiuose rado suvyniotą naujagimį, o ant jo – Siamo katę.
Kai gelbėtojai paėmė kūdikį, katė pabėgo. Paaiškėjo, jog tai buvo svetima katė, kuri griuvėsiuose šildė naujagimį net dvi paras.
Aš stengiuosi visiems pasakyti, kad katė – ne šiaip gyvūnas, kurį galima pašerti, pagirdyti ar paglostyti. Katė gali tapti geriausiu jūsų draugu, jei skirsite jai daugiau dėmesio ir meilės.
