Pradžioje jie turėjo vieną Atėnuose draugų dovanotą katę.
Tačiau užpernai, išvažiuodami iš Graikijai priklausančios Leukadės salos žiemoti į Belgiją, Indrė su širdies draugu Jonathanu (34 m.) nerado jėgų ten palikti trijų per vasarą priglaustų mažylių, kuriuos prie durų atnešė išsekusi benamė katė.
„Agatą, Mini ir Piterį pripratinau prie gero ėdalo, jie tapo tokie patiklūs, per žiemą tikrai nebūtų ištvėrę“, – įsitikinusi Indrė, priglaustas benames kates išsivežusi į Belgiją ir dėl to nė karto nepasigailėjusi.
4–5 mėnesius per metus pora praleidžia Graikijos salos kaime, o šaltuoju metų laiku įsikuria jaukiame Namiūro priemiestyje Belgijoje.
Indrė su nedidelį nekilnojamojo turto verslą turinčiu Jonathanu dažniausiai dirba namuose, o turėdami laiko mėgsta keliauti.
– Bet gyvūnai varžo judėjimo laisvę, – pradėjau pokalbį su Indre.
– Ypatingų sunkumų nepatiriame, o džiaugsmo ir meilumo – daug.
Trijų mėnesių kelionę į Tailandą tikrai teks atidėti iki to laiko, kai galėsime sau leisti pasamdyti jiems auklę. (Juokiasi.) Kol kas tolimų kelionių ir neplanuojame.
Tačiau du kartus per metus neišvengiamai automobiliu šešiese keliaujame per visą Europą į Graikiją ir atgal. Tai didelis stresas ne man vienai, tačiau nusiteikiu, kad dvi dienas pirmyn, dvi atgal privalome ištverti.
Būna visko – kuri nors iš kačių apsivemia, suviduriuoja, paverkia kaip vaikas, bet visos stengiasi būti tylios ir kantrios.
O tik atidarius narvelių duris vienuose ar kituose namuose sunkią kelionę iš karto pamiršta.
Nesame turtuoliai, planuojame keisti namą į ekonomiškesnį, galbūt ir žiemai persikelsime į Atėnus. O dėl kačių ieškome būsto su sodu ar bent jau terasa, toliau nuo judrių gatvių.
Manau, kad mums atsitiko tas pat, kas atsitinka daugybei gyvūnėlių šeimininkų, kai šuo ar katė tampa šeimos nariu iki jo gyvenimo pabaigos.
– Meilė gyvūnams turi kainą. Kartais tenka mokėti sveikata.
– Gali būti, kad gyvūnus myliu kiek perdėtai. Jonathanas kaskart bando mane sulaikyti, kad vėl neimčiau globoti kokio negaluojančio valkatėlės.
Vien vaizdas mane ilgam sukrečia. Bet suprantu: visiems padėti neįmanoma, todėl stengiuosi neprisirišti, nors nuolat jaučiu kaltę. Man pikta, kai žmonės kates laiko nešvariomis ligų nešiotojomis.
Tiesa, benamės dažnai yra nešvarios, bet ne jos kaltos, kad pasaulį išvydo po šiukšlių konteineriu.
Kalti žmonės, išmetantys gyvūnus, ir juos sterilizuoti privalantys, bet tai prastai darantys veterinarai, kuriems bent jau Graikijoje mokamas nemažas atlyginimas.
O mano persirgta liga gal ir buvo sukelta katės įdrėskimo, tačiau ir Lietuvoje turiu pulką pažįstamų, kurie nelaiko nei kačių, nei šunų, tačiau sirgo toksoplazmoze.
O katės turi nepaprastų savybių: pavyzdžiui, kai murkia, jų kūneliai vibruoja palankiausiu žmogaus organizmui 25 hercų dažniu.
Pastebėta, kad tiek pačioms katėms, tiek žmogui, jei jos glaustosi prie ligonio, greičiau gyja lūžę kaulai.
– Ką apskritai manai apie žmonių ir kačių sugyvenimą?
– Manau, kad milijonai žmonių būtų labai vieniši, jeigu šalia neturėtų mažesniųjų savo brolių: kačių, šunų, žirgų ir kitokių naminių gyvūnų.
Tik žmonės privalo jais rūpintis, rasti laiko ir kantrybės, dažniau švarinti namus ir aplinką.
Ir mes iš pradžių bijojome, kad baldai bus aplipę plaukais, kilimai apdraskyti.
Bet visi mūsų augintiniai turi savo miegojimo vietas, kampus specialiai nagučiams galąsti, atskirus ėdalo indelius, o smėlio dėžutėmis naudojasi nuo pirmųjų dienų, net būdami laisvi ir galėdami tai daryti lauke.
– Ką darytum, jei gyvenimo draugas nemėgtų kačių?
– Jonathanas, kaip ir aš, dievina visus keturis augintinius. Net dažnai pažadinamas penktą valandą ryto, jis neprieštarauja, kad Liuliut miegotų drauge, nors ji per mus laipioja penkiolika kartų per naktį.
Dėl vėliau atsiradusių kačių depresuojančiai Liuliut reikia turėti saugią vietą, miegamasis – išskirtinai jos teritorija.
Beje, kai susipažinome su Jonathanu, Liuliut buvo tik Katė, ketverius metus jai neprilipo joks kitas vardas.
Labai nustebau, kai Jonathanui kaskart gana keistai pašaukus – Liuliut, ji visada ateidavo. Taigi mano širdies draugas rado tinkamą vardą išrankiai katei.
– O kaip Liuliut priėmė tris naujus šeimos narius: Piterį, Agatą ir Mini?
– Dabar jos sugyvena, tačiau pirmi metai buvo pragariški – Liuliut negrįždavo namo, neėdė, neleisdavo net prisiliesti. Buvusi meili ir visada ištroškusi dėmesio, tapo pikta, liūdna, ėmė šertis, sublogo.
Ir dabar ji kas vakarą tupi prie durų laukdama, kada drauge su ja eisime į miegamąjį, o mažieji liks apatiniame namo aukšte.
Nebesitikiu, kad visi keturi kada nors miegos ir ės drauge. Liuliut visada jausis nuskriausta namų karaliene ir liūdės dėl „įsibrovėlių“.
Matyt, tokia yra kaina už žmonių meilę ne jai vienai.
