Kaip pasakojo A.Aleksandravičius, poreikis išmokyti šunis lavonų paieškos atsirado tuomet, kai policijos kinologams teko dirbti su Kiesų nužudymo byla ir reikėjo surasti jų kūnus. Į pagalbą atvykę Suomijos policijos kinologai ne tik padėjo ieškoti palaikų, bet ir mokė lavonų paieškos specifikos.
Šiuo metu policijoje tarnybą atlieka 80 šunų. Jie ieško narkotinių medžiagų, sprogmenų, žmonių ir jų lavonų. Dauguma jų – vokiečių bei belgų aviganiai. Tačiau šunų, tarnaujančių policijoje, kilmė nėra reikšminga, gali dirbti ir mišrūnas. Svarbiausia šuns darbinės savybės, o ne grožis.
Priemonės šuns mokymui – originalios
Kadangi suaugusių šunų, tinkančių tarnybai, trūksta visame pasaulyje, Lietuvos policijai tenka pirkti mažus šuniukus, juos auginti ir testuoti.
Tikrinamos prigimtinės savybės, instinktai. Šuo turi būti atkaklus, stiprus ir sveikas, gebėti įveikti baimę. Atitikusį reikalavimus šunį policijos kinologai pradeda rengti nuo pradinių įgūdžių diegimo, o vėliau šunys skirstomi pagal specializacijas.
„Kinologas turi rasti savo šunį, o šuo – savo kinologą. Ieškoma tandemo“, – sakė A.Aleksandravičius. Formaliai tarnybinis šuo atlikti pareigą išmoksta per 2 metus, tačiau tobulėja visą gyvenimą. Keičiasi situacijos, paieškos ilgėja, sunkėja ir tampa įvairesnės.
Viena policijos tarnybinių šunų specializacijos rūšių – žmonių lavonų paieška. Kaip teigė A.Aleksandravičius, mokymo centre nerasite nei žmonių lavonų rankų, nei kojų ar galvų, tačiau mokymo procesas – specifinis. Šunys atpažinti lavoną mokomi naudojant kvapus, kuriuos išskiria žmogaus kraujas, odos dalelės, kūno skysčiai. Jais išmirkomos specialios absorbuojančiosios medžiagos.
Kad šuns mokymui skirta medžiaga turėtų yrančio, pūvančio organizmo kvapų savybių, naudojamos originalios medžiagos, o kvapams išgauti kuriamos atitinkamos sąlygos. Kai kurie pavyzdžiai turi būti metus irusio žmogaus kūno kvapo. Tad mokymo priemonės kaip reikiant riečia nosį.
Nelygu vietovė, irimo procesas, aplinkos veiksniai, lavono būklė gali skirtis kardinaliai. „Miške paslėpto lavono irimo procese ryškų pėdsaką gali palikti ir žvėrys“, – teigė A.Aleksandravičius.
Paieška – menkas malonumas
Nereikia manyti, kad kinologas – tai stebukladaris, kuris, atvažiavęs į didžiulį mišką, akimirksniu pasakys, kur paslėptas lavonas. Anot A.Aleksandravičiaus, lavonų paieška – sunkus, varginantis darbas. Išanalizavus visą pateiktą informaciją apie ieškomą objektą, numatyta paieškos teritorija dalijama į zonas. Kai įsitikinama, kad patikrintame sektoriuje nėra paslėpto lavono, pereinama prie kito sektoriaus. Tiek pareigūnui, tiek keturkojui tenka bristi per pelkynus, kitas sunkiai pereinamas vietas, nekreipiant dėmesio nei į šaltį, nei į purvą, eiti pirmyn turint tik vieną tikslą – rasti tai, ko ieškai.
A.Aleksandravičius portalui lrytas.lt sakė, kad ieškant lavono būna įvairių situacijų: „Šunys randa ir sukniubusį negyvą žmogų ar apdėtą šakomis, ir jau pakastą po žeme.“ Dažniausiai kūnai būna pakasti negiliai – krūmynuose, pelkynuose, prie vandens telkinių, mat slėpdamas lavoną nusikaltėlis būna apimtas baimės, didžiulio streso ir dažniausiai tai daro atmestinai, paskubomis.
Jei kūnas paslėptas negiliai ir praėjo daug laiko, palaikų gali būti likę nedaug. „Brūzgynuose, krūmynuose ar šiukšlynuose paslėpto suirusio kūno ar likusios drabužio skiautės pareigūnas gali ir nepastebėti, tačiau šuo, bėgdamas pro šalį, tikrai užuos“, – sakė A.Aleksandravičius.
Šunį lavonas gali ir išgąsdinti
Kiekvienas policijos kinologas privalo apsaugoti savo šunį, tad situacijų, kuriose šuo sunkiai susižalotų ar apsinuodytų, nebūna. Nebent susižeidžia ką nors kapstydamas. Tačiau nutinka ir taip, kad bebaimį šunį gali išgąsdinti netikėtai aptiktas lavonas. Visą gyvenimą mokytas užuosti pavyzdinį lavono kvapą, realioje situacijoje netikėtai aptikęs lavoną šuo gali ne juokais išsigąsti.
„Kiekvienoje paieškoje būna neįprastų situacijų, o šuniui jos visuomet naujos“, – teigė A.Aleksandravičius. Anot jo, šunys, išmokyti užuosti, pavyzdžiui, kilogramą narkotinės medžiagos, tikroje situacijoje aptikę šimtą kilogramų gali sureaguoti neįprastai.
Tačiau kai šuo vieną kartą tai patiria, antrą kartą nebesistebi. Anot A.Aleksandravičiaus, svarbu, kad šuo, įvertinęs situaciją, neatsitrauktų arba atsitraukęs žvilgtelėtų į pareigūną ir akimis paklaustų: „Kolega, tai ką mes čia darome?“
Policija be šunų – kaip be rankų
Pagrindinis pagalbininkas paieškoje – šuns nosis. Rasti žmogaus palaikus galima net ir ten, kur pareigūnai nė nesitikėjo. Jei tenka ieškoti prieš penkerius metus dingusio asmens, paieškos teritorija gali būti labai pasikeitusi.
Tad kol kas niekas negali pakeisti šuns uoslės. Nors kuriamos įvairios dirbtinės nosys, to mobilumo ir tikslumo, kuris pasiekiamas pasitelkus šunį, artimiausiu metu niekas nepakeis.
Kaip tikino A.Aleksandravičius, vidutinė šuniuko kaina – 500 eurų, tačiau ją gerokai kilsteli mokymai, treniruotės, seminarai, šuns auginimas, maitinimas. Tad užauginto ir paruošto tarnybai šuns vertė – labai didelė. Tačiau kai miške randi pasiklydusį vaiką, jį apkabini, jauti, kad jis kvėpuoja, kad gyvas, ta laimė, džiaugsmingos emocijos yra neįkainojamos. Negalvoji nei apie lėšas, nei apie tą juodą darbą, nes rastas gyvas žmogus – didžiausias atpildas kinologams.
Tirti padeda ir laboratoriniai šunys
Policijos šunys naudojami ir laboratoriniams tyrimams atlikti. Tų šunų nepamatysite nei gatvėse, nei kur nors kitur. Jie dirba tik laboratorijose, kur pasitelkus jų uoslę sulyginami kvapai. Nors gali atrodyti, kad tie šunys – lyg laboratorinės žiurkės, nemačiusios dienos šviesos, vis dėlto tai normalūs pareigūnų augintiniai.
Kaip portalui lrytas.lt sakė Lietuvos policijos Kriminalistinės odorologijos skyriaus viršininkė Violeta Valickaja, šunys laboratorijoje analizuoja iš įvykio vietos surinktus kvapus.
Šuniui duodama uostyti įtariamojo ir nusikaltimo vietos kvapą. Jei šuo užuodžia įtariamojo kvapą nusikaltimo vietos kvapo pavyzdyje, fiksuojamas sutapimas, kuris bus panaudotas kaip įrodymas.
Dirbti Odorologijos centre gali tik stabilios psichikos šunys, mat odorologiniai tyrimai – viena sunkiausių užduočių šuniui. Šuo turi atskirti skirtingus kvapus, analizuoti ir sutapatinti.
Šį darbą policijoje dirba šeši šunys. Deja, bet jiems nerūpestingai palakstyti po pievas tenka kur kas rečiau nei kitiems tarnybiniams šunims. „Šuo vangiai dirbs laboratorijoje, jei pajus, kad lakstyti lauke ir nešioti pagalį daug smagiau“, – sakė V.Valickaja. Moteris tikino, kad šuo visą energiją turi atiduoti tyrimams.
Tačiau jei šuo auginamas tinkamai, tuomet ir laboratorijoje dirba noriai. „Jei šuniui kas nors negerai, nesinori dirbti, visuomet einame į aikštelę palakstyti“, – kiek pozityviau nuteikė V.Valickaja.
