Gyvendami kartu, keliaudami ir pramogaudami festivaliuose supratome, kad mums trūksta jo – šuns - kompanjono namuose, miške, paplūdimyje, prie palapinės ir joje. Nekilo jokios diskusijos ar kaprizų dėl veislės, kilmės ar kainos - apsisprendėme priimti keturkojį iš prieglaudos.
Palaukėme pernykštės vasaros pabaigos, kuomet nebereikia taip dažnai išvykti iš namų ir aplankėme vieną Vilniaus prieglaudų. Interneto svetainėje jau buvome pastebėję ten gyvenusį Mopsą - didelį beveislį juodą šunį, mums sudariusį didelio juodo gero meškino įspūdį.
Deja, paaiškėjus, kad dėl sudėtingo charakterio šuo į naujus žmones reaguoja sunkiai, prieglaudoje gyvena jau trejetą metų ir retkarčiais veja iš gardo net prižiūrėtojus, turėjome persigalvoti ir išsirinkti kitą
Atvykome į prieglaudą dar keletą kartų, bandėme susidraugauti su keliais, o dauguma jų tikrai labai nori keliauti į namus, tačiau vis nepamatėme būtent savojo. Mūsų lūkesčius išklausiusi savanorė jau po kelių dienų mums pranešė, kad prieglaudoje rastas prie lauko tvoros pririštas pamestinukas Liusjenas, galimai turintis šeimininkus. O mes tyliai norėjome, kad to nebūtų.
Susidraugavome per pirmas minutes - pasitikęs mus Liusjenas pirmiausia pasiražė, tuomet krito ant nugaros ir leidosi maloniai kutenamas (taip jis daro iki šiol, vos pasitikęs mus, pravėrusius duris. Arba kai labai prisidirba ir puikiai tai supranta. Tuomet šuo prilimpa prie grindų, ir girdisi tik uodegos plakimas į grindis, sienas ir kitus aplinkinius paviršius).
Tuomet Liusjenas buvo apie 6 mėn. amžiaus, ūgtelėjęs, su „protiniais“ dantimis, guvus ir sportiškas, tuoj papasakosim, kaip tai pasireiškė. Kadangi šuniukas pasirodė labai „kompaktiškas“ ir „kompaniškas“, parsivežėme namo savaitgaliui, bet atgal ir nebeparvežėme – likome kartu su Liusjenu (vardas irgi liko).
Pirmosios paros buvo sudėtingos – turbūt adaptavomės visi. Pasirodė, kad Liusjenas mėgsta graužti kulnus ir morkas. Mes – nelabai mėgstame jo vedžioti pririšto, nes šuo pernelyg mėgsta medžioti, tad tiesiai ir tvarkingai eiti mes vis dar mokomės. Išsiaiškinome, kad mūsų šuo yra lygiaplaukis retriveris su visais veislei priklausančiais bruožais. Šunų pasaulio Piteris Penas iki šiol yra tarsi vaikas – džiaugsmingai bruzda, net suokalbiškai paraidžiui ištarus „į l-a-u-k-ą..“.
Gaudo ir žvirblius, ir varnas, ir antis. Jas begaudydamas, savanoriškai puola į Nerį net gruodžio pabaigoje. Atnešti šaką, malką, rastą – pirmas! Ir dar su burzgimą primenančia dainele. Tiesa, dėl vedžiojimo – mums labiausiai patinka jo nevedžioti, o eiti šalia. Liusjenas, net savarankiškai pramogaudamas, vis analizuoja aplinką ir bando rasti mus savo regėjimo zonoje. Tuomet pribėga ir įteikia dovaną – šaką, kurią, apsimesdamas, kad duoda, burgzdamas traukia į šoną.
Taip ir slenkame pamiške ar paupiu. Kol neatsiranda ančių ar kitų šunų – tuomet pirmenybė tenka socializacijai ir džiaugsmingam vėduokliavimui uodega ir, kaipgi be to maloniausio: „iš-si-mau-dy-mo“. Taip pat mūsų šuo labai pamėgo keliones – anksčiau bijojęs visų transporto priemonių, dabar kieme letenėlėm nekantriai trepsi net ne į mūsų automobilį – o koks skirtumas, kieno?! O po kiekvienos, ypač ilgesnės kelionės, prisilaksčius pavėjui užsivertusiomis ausimis, laukia ilgas ir palaimingas miegas, kartais net aukštyn kojomis ar įstrižai sofos.
Rytais keliamės kartu – mūsų miegalius miega tiek, kiek mes. Valgyti taip pati kaulija to, kas priklauso mums. Mėgstamiausias ryto pratimas – išsitrinimas į šviesų kilimą, kuris, jei nejungtume ūžiančio baubo (siurblio), su laiku pavirstų minkšta juodų plaukų jūra. Turbūt taip ugdo mūsų tvarkymosi jausmą, o kaip kitaip tai paaiškinti. Tiesa, šuniškas entuziazmas sportinio bėgiojimo metu dažniausiai dingsta ties trasos pusiaukele, todėl Danutės laikas bėgiojant su šuniu nėra toks geras, kaip bėgiojant be šuns.
Nors kartu esame jau ilgiau nei pusmetį, Liusjenas vis dažniau deklaruoja savarankiškumą – ne tik abipusiu pasitikėjimu palaido vedžiojimo metu, bet ir miego – vis dažniau randame savo lovytėje koridoriuje. Tik letenėlių įspaudai ant sofos, rasti mums grįžus, ir šiltas parpiantis atlėpausis kojūgalyje, paliestas nuogais pirštais vidurnaktį, sako ką kita – nors mes ir labai džiaugiamės savo neklaužada, jis labiau džiaugiasi mūsų buvimu su juo. Ir mes trise tuo mėgaujamės, du – besijuokdami, ir vienas - burgzdamas.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
