Ryte susiruošiau važiuoti į turgų. Sėdau į mašiną, bet mano kelyje gulėjo mažas apšerkšnijęs kupstelis, kuris neregavo į mašinos signalą ir net nesiruošė pasitraukti. Už manęs jau laukė mašinų eilė, taigi teko išlipti ir patraukti jį nuo kelio. Už kelių metrų pastačiau mašiną kelkraštyje ir nuėjau pasiimti „kupstuko“. Katytė buvo visa sušalusi, po pilvuku kybojo sušalę ledo gabalėliai. Parsinešiau ją namo ir atidaviau į vaikų – Kajaus ir Audriaus – rankas, o pati išvažiavau. Tačiau namie turėjome bėdą – vyras buvo nusprendęs, kad daugiau gyvūnų nelaikysime, kadangi ir taip jau turėjome šunį, katę, degu ir žuvytes.
Tada ir prasidėjo akcija: kaip paslėpti katę nuo tėvo? Tai buvo ir paprasta, ir sunku. Katytė apsigyveno vaikų kambaryje, už durų paslėpėme katės tualetą, už lovos – maisto indelius. Felicija įsitaisė lovos kamputyje, o saulutei pasirodžius nueidavo ant palangės pasišildyti. Po pietų Felicija pradėjo kosėti... Sprendėme daug klausimų: kaip pašildyti pieną, kaip išvalyti tualetą, kaip nepamiršti uždaryti kambario durų, kad Felicijos nepamatytų šeimos galva? Po poros dienų mūsų svečias išdrąsėjo, pradėjo domėtis, kas vyksta už kambario durų. Vieną kartą taip ir praspruko pro duris ir vos nesusidūrė su vyru. Tarp jų buvo likęs 2–3 metrų atstumas, o vyras jos nepastebejo, nes taip staigiai buvo pagauta, paslėpta po pažastimi ir nunešta atgal į kambarį. Žodžiu, mūsų „agentūra“ dirbo ir veikė tvarkingai.
Bet supratome, kad ilgai negalėsime slėpti katės, nes ji sveiko ir darėsi vis smalsesnė. Po 3 parų nusprendžiau pasakyti viską vyrui. Visų pirma jis net nepatikėjo, kad gyvūnas pas mus jau 3 paras gyvena. Po ilgų derybų buvo sutarta, kad pasibaigus šalčiams mes ją paleisime atgal į kiemą.
Pradėjau galvoti, kam galima būtų padovanoti šią puikią katę. Bet kas norės lietuviškos rainės, kai prieglaudose gražiausių spalvų, pūkuotų katinų pilna ir jie niekam nereikalingi. Kai Felicija visai pasveiko, ją sterilizavome su VšĮ „Lesė“ pagalba. Veterinarai sakė, kad jai gali būti apie 1 metai. Buvo aišku, kad ji bus mūsų gatvinukė katė, kurią prižiūrėsime už namų durų. Per visą laiką, kol gyveno pas mus, ji taip ir nesusidraugavo su mūsų katinu Grančiu. Jis gi mandras – sfinksų veislės. O štai su šuniu mopsu, Čere – jokių problemų. Mes jai dramblį namo parvestume – ji ir prie jo prisitaikytų. Prie degučių narvo Felicija net nebuvo priėjusi.
Mano sūnus Kajus prasitarė močiutei apie mūsų naują draugę ir papasakojo, kad greitai baigsis šalčiai ir mes ją paleisime į kiemą. Močiutė paprašė, kad atsiųstume nuotrauką – tai buvo fantastika, kad mano mama susidomėjo kate. O kiek kartų aš jai siūliau įsitaisyti katę, kad nebūtų liūdna vienai gyventi – visada atsakymas būdavo neigiamas.
Ačiū mano mamai, kad ji pasiėmė mūsų globotinę pas save. Ji jai ir davė Felicijos vardą. Kodėl Felicija? Nes tai laimės vardas, juk felix – laimingas (lot.) Dabar Felicija labai pasikeitusi: tiek išvaizda, tiek charakteriu. Dabar ji turi namus, šonkauliukus jau sunku apčiuopti, kailiukas išgražėjęs, panelė netgi pasidariusi išranki maistui – ji dabar ten šeimininkė. Ji tikra lietuviška katė – nepaglostysi, jei ji to nenorės.
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
