Deja, man grįžus teko namų augintinę užmigdyti, nes ją nuo senatvės ligų suparalyžiavo. Namie tapo liūdna ir tuščia. Ėmiau ieškoti internete naujo šuns, kuris neturėtų namų ir būtų toks pat vienišas, kaip ir aš. Pamačiau Tinos nuotrauką keliuose prieglaudos puslapiuose ir negalėjau atitraukti akių. Šitas šuo šypsojosi man iš kitos ekrano pusės.
Žinojau, kad šypsena yra skirta man. Paskambinau globėjai, susitikome – ir Tina iškeliavo su manimi. Prieglaudoje jai teko pabūti keletą kartų: pirmą kartą mažyčius šunyčius, rastus dėžutėje, atvežė į gyvūnų sanitarinę tarnybą “Grinda”, jie dėl savo grožio buvo greitai išdalinti; antrą kartą gatvėje Tiną rado žmonės, sakė, kad visiems laižo rankas ir bando įsiropšti į automobilį. Tina buvo jauna dama kiek nuo bado atsikišusiais šonkauliais ir žaizdota nuo grybelio oda. Pasirodo, senieji šeimininkai ja nesirūpino, nemaitino, todėl valkataujančio šuns jiems negrąžino. Taip Tina atsirado pas mane ir užpildė tą vienatvės skylę.
Mes visur kartu. Vežuosi ją į mokymus, vaikų stovyklas, plaukėme laivu ir net aplankėme Nidą, svečiavomės ir Vilniaus miesto savivaldybėje, dirbome su neįgaliaisiais. Tina – pats nuostabiausias šuo, nes turi begalybę meilės, kuria su visais dalijasi. Labiausiai jai patinka važiuoti automobiliu ir sėdėti ant priekinės sėdynės, iš kur ji gali stebėti viską, kas vyksta lauke, bet užvis labiausiai man patinka, kai ji apsikabina – užkelia savo letenas ant pečių ir priglaudžia galvą.
Kai manęs nebūna namie visą dieną, man grįžus ji ateina ir apsikabina. Nuostabu, kai gyvūnas tave taip myli. Mes kartu jau dveji metai ir nei dienos nesigailėjau pasiėmusi ir suradusi sau naują draugę. Nesvarbu, kad neveislinė, kad pasiėmiau jau suaugusią, tikiu, kad tikros draugystės nenusipirksi, ją galima tik prisijaukinti.
Daugiau skaitykite Nenebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">Brisius.lt
