Na, tuos gyvūnėlius, kuriems teoriškai priežiūros reikia mažiau negu šuniui. Bėgo metai, mano noras auginti šunį nemažėjo ir, kai suėjo 19 metų, pagaliau išgirdau teigiamą atsakymą į eilinį ir jau įgrisusį savo klausimą dėl šuns. Net negaliu apsakyti, kiek laimės tai man suteikė. Žinoma, neapsėjome ir be reikalavimų. Šuo turėjo būti nejaunas, nedidelis ir ramus. Dar – draugiškas su kitais gyvūnais, nes jau kokius 12 metų auginome katę. Aš pati norėjau patinėlio ir, pageidautina, juodo. Ir štai, vieną dieną, eilinį sykį naršant po internetą su viltimi rasti savo augintinį, pamačiau ją.
Ne patinas, ne juoda ir toli gražu ne maža (daugiau negu 60 cm ties ketera). Iš visų pateiktų reikalavimų atitiko vieną – amžių: nebuvo jauna, maždaug penkerių metų. Bet atitiko ir dar vieną, anksčiau neskelbtą, tačiau patį svarbiausią – ši nuotrauka sukėlė jausmus, kurių prieš tai niekada nejaučiau.
Tiesiog supratau – tai mano šuo. Tą pačią dieną nuvažiavau į Grindą susipažinti su šia žavia mergina. Ji buvo ką tik ten patekusi, tad iš karto jos vežtis namo niekas neleido. Tris savaites kas antrą dieną viena arba kartu su mama važinėjom į Grindą, ją vedžiojom ir tiesiog bendravom. Kiekvieną dieną sakydavau jai, kad jau greitai, labai greitai keliausi į namus. Ir štai, prisimenu, lyg tai būtų įvykę vakar: 2009 m. gegužės 15 d. (praėjo vienas mėnuo nuo mano 19 gimtadienio) atkeliavome parsivežti ją į namus.
Labiausiai nustebino tai, kad ji suprato, ji tikrai suprato, kad atėjo ta diena, kai keliaus namo. Nereikėjo jokių pasivaikščiojimų. Užsegus naują antkaklį ir prisegus pavadėlį, ji tiesiu taikymu nuėjo prie prieglaudos vartų (iki tol ten niekada pati neidavo). Už jų stovėjo keletas automobilių, bet jinai pasirinko būtent mūsų.
Tad jau daugiau negu penkis metus kasdien vis labiau įsitikinu, jog mes abi pasirinkome teisingai.
Daugiau skaitykitenebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank"> NeBrisius.lt
