Pridėta pora nuotraukų su dar pusakliais mažyliais. Ir taip žiūrėjau, ir kitaip – matau, kad tas rusvas kukulis – mano šuo. Paskambinau paklausti, ar jo dar niekas nepaėmė, ir sužinojusi, kad šunelis dar vis laukia, skubiai išvažiavau. Štai taip, speiguotą dieną tarp meilės ir meilės Tėvynei dienos (vasario 15 d.) mano namuose atsirado dar viena gyventoja – Zoska, oficialiai – Mirta. Vardą pakoregavo labai smalsus panelytės charakteris.
Prieš tai turėjau kelis šunis, visi buvo veisliniai, labai inteligentiški ir geri draugai. Kalytę turėjau pirmą kartą, taip pat tai buvo pirmas mano šuo iš gatvės. Anksčiau ilgai galvodavome, kokią veislę rinksimės, laukdavome vados, po to džiaugsmingai linksniuodavom penkiasluoksnius šlapianosių vardus, ruošdavomės titulų medžioklei ir t. t. Šį kartą viskas nutiko visiškai spontaniškai, nors kelis metus audžiau mintį, kad jau laikas namuose kokiai vizguliuojančiai uodegai. Nežinau, kokie genai sukrito į Zoskos kodą, bet šuo su ryškiu sprogstamosios energijos užtaisu, o medžiokliniai instinktai yra ir po mašinos ratais nuvedę, ir savarankiškus pasivaikščiojimus vainikavę nakvyne „Grindos viešbutyje“.
Bet iš tikrųjų mes atitikome viena kitą kaip kirvis kotą: individualistės, eiti kartu nemokame – visur bėgti reikia, neverkiame ir neinkščiame dėl blogo oro, politinės santvarkos ar trijų žilų plaukų. Sutariame ir su žodžiais, ir be žodžių, turime bendrų pomėgių: miegoti aukščiau žemės, kartais patingėti, valgyti vynuoges, bėgioti. Prieš metus draugai, besidomintys šunų kinkinių sportu, parekomendavo įsigyti specialią įrangą bėgimui su šuniu (petnešos, amortizacinis pavadis ir diržas), taigi mūsų pasibėgiojimo pramoga tapo smagiu hobiu, puikiu laisvalaikio praleidimu su vėjeliu ir gera endorfinų doze.
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
