Man paskambino Rasa Montvydienė ir paprašė jį laikinai pagloboti, nes ankstesnė globėja jo ilgiau laikyti negalėjo, o “Gyvybės vagonėliuose” tuo metu buvo įsimetęs parvo virusas ir mažo šuniuko į juos vežti jokiais būdais nebuvo galima. Aš tuo metu jokio šuns neturėjau ir iš karto sutikau jį paimti širdyje tikėdama, kad, koks jis bebūtų, laikina globa peraugs į nuolatinius namus.
Man atvežė mažą, labai simpatišką šuniuką, panašų į taksą. Tiesą pasakius, man patinka visi šuniukai, bet kažkodėl taksai nebuvo patys mylimiausi. Bet dabar, kai Montis pas mane gyvena jau dveji metai, ši veislė pasidarė artimiausia širdžiai.
Aišku, pradžioje buvo labai sunku. Jis buvo labai judrus ir išdykęs, turėjo labai aštrius pieninius dantukus, kuriuos paleisdavo į darbą iš karto, kai tik norėdavai jį paliesti. Bet mes stoiškai ištvėrėme sunkųjį laikotarpį ir dabar turime nuostabų šunelį – protingą, įdomų, savito stipraus charakterio.
Jis labai mėgsta ilgesnius pasivaikščiojimus, ypač išvykas į sodybą, lakstymus po mišką, pasisvečiavimus pas kaimynus kaime. Kaimynų žodžiais, Montis yra ypač mielas šuniukas. Aš su tuo šimtu procentų sutinku ir labai džiaugiuosi, kad jis atsidūrė pas mane, labai jį myliu. Jis didžiausias mūsų džiaugsmas!
Daugiau skaitykite Nnebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">eBrisius.lt
