Šiap ar taip, pavartydavau nuotraukas, tyliai pagailėdavau nelaimėlių, dalindavausi internete skelbimais kol... neatsiverčiau vienos nuotraukos. Tokio vaizdo tikrai nesitikėjau: galėjai suskaičiuoti ne tik šonkaulius, bet ir visus kitus kaulus. Parodžiau vyrui. Aišku, išgirdau ilgą monologą, kad mes jau turime gana seną kalytę, kuri nelabai mėgsta kitų šunų draugiją, yra garbaus amžiaus ir turi sveikatos problemų.
Taigi, tiek to, neturime kaip, neturime kur, gal kas kitas paims... Bet vaizdas iš nuotraukos mane persekiojo dieną ir naktį, nei miegoti, nei valgyti – taip spaudė širdį. Neištvėriau. Paskambinau į Aleksoto prieglaudą. Tai, ką išgirdau, šokiravo dar labiau: „Pasiimkit, ir kuo greičiau, šitą tai šiandien pat pasiimkit.“ Paskambinau vyrui, pasakiau, kad važiuoju.
Prieglaudoje vaizdas pribloškė. Kalytė... sulysusi... vos stovi ant kojų ir toks liūdnas, abejingas žvilgsnis. Bet ar mano Lora ją priims? O jei ne, tai kaip aš jas laikysiu? Ar tikrai galėsiu prižiūrėti du šunis? Ar draugaus su dukromis, juk jaunėlei tik 4 metukai? Abejonės sukosi galvoje, ašaros tvenkėsi akyse. Bet negaliu aš jos čia palikti... Vyrukas iš prieglaudos bėrė kaip žirnius: „Vardas – Mona. Amžius – pusantrų-du metai. Šeimininkai išvyko į užsienį. Duosiu su pavadėliu. 100 litų iš jūsų parama“. Su viskuo sutikau. Dabar liko tik viena problema – kaip mūsų Lora ją priims. Gavau patikinimą, kad, jei jau ką, – atvežkit atgal.
Kelias namo. Širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Maišosi džiaugsmas ir nerimas. Namai. Varteliai. Pasivaikščiojimas kieme. Pirmas susipažinimas su senbuve. Peštynės. Tai, ko labiausiai bijojau... Ašaros. Automobilis. Prieglauda. Jau net nepamenu, kaip grįžau namo. Turi gi būti būdas, kaip tai išspręsti, kartojau sau visą laiką. Vėliau bemiegė naktis. Basčiausi po namus kaip vaiduoklis, biro ašaros. „Turi būti būdas... turi būti būdas... aš tiesiog privalau ją pasiimti“, - sukosi mintys, neleisdamos nurimti.
Išaušo rytas. Tuomet neiškentė ir vyras: pati nuvažiuosi ar man ją parvežti? Dabar jau bandžiau pati sau prieštarauti, klausdama, o kaip susitvarkysime, jei jos taip ir nesusigyvens? Tačiau vyras atsakė, jog turime daug kambarių, vedžiosime šunis atskirai.
Vėl prieglauda. Tas pats nykus vaizdas. Iš nuostabos nutįsęs to pačio vyruko veidas. „Aš tiesiog privalau“, - sumurmėjau.
Apgyvendinome dukros kambaryje. Kažin ką ėda? Ką moka? Kur ir kaip gyveno? Gal iš streso taip sulyso? Ėdė viską iš eilės, ką bepaduotum, turbūt, nemaitinta neaišku kiek laiko. Mona. Vardas jai tiko. Mokėjo daug visokių komandų: sėdėt, sveikintis, pasodinta laukti, suloti, paprašyti. Ėmėme pratinti kalytes sutarti. Sekėsi sunkiai, bet, praėjus šiek tiek laiko, jos jau toleravo viena kitą. Vėliau eidavome pasivaikščioti. Vyras vesdavosi vieną, o aš kitą. Vėliau Lora pasiligojo ir mes jos netekome. Atrodo, kad Mona suprato mūsų liūdesį, glaustėsi aplink kojas, laižė rankas.
Tačiau mes dar turėjome ką veikti. Tam, kad pripažintų šiuos namus savais, reikėjo pusės metų. Kiek kartų pabėgusios ieškojome, sunku ir suskaičiuoti. Pamačiusi su kamuoliu žaidžiančius vaikus, peršokdavo bet kokio aukščio tvorą. Vaikus ir kamuolius dievina iki šiol. Vėliau išryškėjo dar viena bėda, kuriai išspręsti netgi pasikvietėme specialistą iš šunų mokyklos. Įleidžiant į namus žmogų, Mona užpuldavo namiškius. Taikydavosi į batus arba į ranką. Paskui atsipeikėjusi ir susigėdusi kiūtindavo į savo guolį.
Nesupratau tada ir šiandien dar nesuprantu, kas tokio turėjo nutikti „anam“ gyvenime, kad atidarydami duris sulaukdavome tokios reakcijos. Specialistas iš mūsų namų išvažiavo „pašventintas“. Tuomet supratau, kad niekas kitas geriau už mus pačius nežino, kaip spręsti susidariusią situaciją. Perskaičiau daugybę straipsnių, knygų. Jei jau prisiėmiau atsakomybę už gyvūną, vadinasi turiu rasti būdą ir šiaip problemai išspręsti.
Buvo sunku, bet šiandien tokių bėdų nebeturime. Mona šiandien – judrus, žaismingas, sargus ir gudrus šuo. Šeimininkų lova ir maistas ant stalo – tabu, neatidaromų durų – neegzistuoja, nėra netinkamo laiko pasitikti šeimininką, žaidimai su vaikais, kelionės automobiliu ir pasivaikščiojimai su pavadėliu – jėga.
Kaip sakė bedradarbė: „Mona – šuo, kuris visada šypsosi“.
P.S. Perduodu linkėjimus buvusiam Monos šeimininkui. Ačiū Jums už patikimą mūsų šeimos draugą!
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
