Po poros savaičių paieškų sulaukėme skambučio iš Gretos mamos su žinia, kad ji jau rado mums šunelį. Atsiuntė kelias nuotraukas, kuriose matėsi mielas mažas juodas šunelis su nuleipusiomis ausimis ir gailiomis akimis. Pasirodo, šis mažylis tiesiog užklydo pas Gretos giminaičius į kiemą, o kadangi jie jau turėjo du šunis, tai trečio pasilikti nesiryžo. Nuvykus pasižiūrėti šunelio iškart paaiškėjo, kad jis keliaus namo su mumis. Žinoma, jame biglio bruožų tikrai nesimatė. Tačiau buvome beveik tikri, kad tai mažas juodas Labradoro retriveris. Tuo metu šis mažylis mums buvo pristatytas Lakio vardu, bet po pirmo apsilankymo pas veterinarą paaiškėjo, kad tai maždaug dviejų mėnesių kalytė.
Štai taip mažoji atkeliavo į mūsų nedidelius namus ir gavo vardą Džeta. Po to Leta... Dar kilo minčių apie Salsą, Šarką, Vanilę, Žagsę, Mūzą... Ir šis paprastas vardo davimo procesas užtruko dar savaitę. Nežinau kodėl, bet pačioje pradžioje atmestas vardas Mėta po savaitės atrodė tinkamiausias. Matyt, tos savaitės reikėjo, kad susipažintume su šuneliu ir galėtume vardą duoti ne tik pagal pirmąjį įspūdį, bet ir būdą.
Mėta turi stiprų charakterį, bet tuo pačiu metu yra, kaip mes vadiname, likimo dovana. Vos susipažinę nežinojome, kaip pažaboti jos vijurkišką būdą, nes ji darydavo bemaž viską, ko nenorėjome, kad ji darytų. Ilgainiui supratome jos poreikius, o ji suprato mūsiškius. Suvokiam, kad augimo metu sugraužta sofa ar stalas nėra tokie vertingi, kaip geriausia draugė, kuri kiekvieną dieną laukia mūsų sugrįžtant iš darbo.
Dabar Mėtai jau 8 mėnesiai, ji jau protingas šunelis. Smagu kiekvieną rytą pabusti ne nuo žadintuvo garso, bet nuo Mėtos uodegos skalambinimo į radiatorių, kai ji ateina žadinti šeimininkų, pati dar būdama apsimiegojusi. Šiuo metu Mėta su mumis gyvena jau 6 mėnesius.
Daugiau skaitykitenebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank"> NeBrisius.lt
