Galvojau apie airių vilkogaudį, tačiau tuo metu nebuvo vados Lietuvoje, tad neskubėjau rinktis. Po kelių dienų nuo apsisprendimo turėti naują šunį beklaidžiodama internete po prieglaudų gyvūnus GGT "Pifas" puslapyje pamačiau būtent JĄ – didelę pasišiaušusią gražuolę Keri! Iškart pajutau ryšį. Ji buvo labai panaši į airių vilkogaudį, tad greit apsisprendžiau važiuoti pabendrauti gyvai. Bijojau, kad niekas jos nespėtų paimti iki manęs, o tada sužinojau, kad ji toje prieglaudoje gyvena jau dvejus metus... Jos sesutės jau seniai radusios globą, o Keri po skausmingos vaikystės (operacijos dėl lūžusio dubens) niekaip nerado sau namų. Tai buvo ženklas, kad ji laukė būtent manęs.
Nuvažiavusi į Vilnių išvydau perpus mažesnį šunį nei tikėjausi. Ji prie manęs net nėjo, daugiau bendravo su senaisiais globėjais ir su mano draugais, bet ne su manim. Na, bet vilties nepraradau, išėjome pasivaikščioti. Bevaikštant Keri pasirodė idealiai išauklėtas šuo, nors globėjai teigė, kad mėgstanti tempti žmogų į priekį. O ji buvo gudri, neparodė savo ydų.
Pabendravus neutralioj aplinkoj, apsipratome abi, o man net nekilo abejonių, kad už mėnesio važiuosime kartu namo. Už mėnesio, nes namuose vyko remontas, o ir ši kelionė į Vilnių buvo motociklu. Su globėjais sutarėme, kad Keri netrukus keliaus su manimi. Grįžusi į Prienų rajoną supratau, kad neišlauksiu to mėnesio, ir sėdusi į mašiną nuvykau jos parsivežti.
Štai taip Keri man padėjo pasidaryti remontą namuose. Naują interjerą paįvairino nagų žymėmis ant kiekvienų durų po rankenomis, nes niekada nenorėjo likti viena namuose. Vedžiojant su pavadėliu pasirodė visu gražumu: vos spėjau lakstyti iš paskos. Taip pat teko gydytis alergiją maistui. Pakeitėme sausą pašarą į natūralią mėsą ir gan greit dingo niežulys bei priaugo devyni kilogramai svorio.
Po truputį supažindinau su kitais sodyboje esančiais gyvūnais ir Keri greit pritapo. Jau sekančią dieną nebereikėjo pavadėlio. Vakarais kartu eidavome į pievas girdyti žirgų, pakeliui užsukdavome į kūdrą išsimaudyti. Žaidimai labai suartino. Dažnai važiuodavome kartu į mano darbą – budėjimus stambių gyvūnų klinikoje naktimis.
Jai patiko keliauti. Ir iki šiol, tik pamačius atidarytas mašinos dureles, šoka ant galinės sėdynės ir laukia, kurgi šiandien važiuosime. Dabar kartu gyvename jau dvejus su puse metų. Durų draskymas jau seniai pamirštas ir net sunku prisiminti, kad ji turėjo kažką ydingo. Dabar ji – tobulas šuo! Visada šalia, visada kartu, visada reikalauja meilės ir bendravimo. Svečiams sukelia šypsenas, kai prašydama glamonių, atsistoja jiems ant kojų ir neleidžia pajudėti, kol šie jos nepaglosto.
Keliaujame kartu po Lietuvą, kartu jojame, kartu vaikštome į žygius, karts nuo karto nusivedu į savo darbą – mokiniams anatomijos ir veterinarijos pamokoje Keri būna modeliu. O pastarąjį mėnesį ji jau ne viena keliauja su manimi pas mokinius: prieš 3 mėnesius atsiradęs Vilkiukas taip pat spėjo pajusti žmonių meilę.
Vilkiukas, kaip ir Keri, buvo surastas interneto pagalba. Tiesa, Vilkiukas buvo visai jaunutis, vos 4 mėn, ir sunkiai sergantis baikštus šunelis, "Grindos" prieglaudoje praleidęs kelias dienas, kuris šiaip ne taip parvyko pas mane namo. O pradžia buvo tokia: internete pamačiau tą gailų žvilgsnį. Tuo metu atostogavau Palangoje ir dar neketinau vykti namo, bet vos tik pamačiusi jį vėl staiga susikroviau daiktus, ir kitos dienos rytą, sutrumpinusi savo atostogas, važiavau iš Palangos į Vilnių pas tą mažą šunelį. Deja, vaizdas buvo graudus.
Visas žaizdotas, nuplikęs, išsigandęs, nepasitikintis žmonėmis, sėdėjo susigūžęs kamputyje ir, bandant prieiti arčiau, iš baimės urgzdavo ir kąsdavo. Supratau, kad laukia nelengva užduotis. Neaišku, kokių parazitų turėjo, tad parsivežimo „operaciją“ teko pakoreguoti.
Aplanksčiau pusę Vilniaus, kol susiradau visas priemones, tinkamas šuns vežimui, kad kuo mažiau užsiterštų aplinka, ir vakare sugrįžau jo pasiimti. Mašiną palikau vos keliolika metrų nuo prieglaudos durų. Šiaip ne taip prisikalbinau uždėti petnešas, ir po truputį ėjome link laukinių durų, o vos tik jas atidarius, šunelis suprato, kad gali ištrūkti į laisvę, ir pradėjo besąlygiškai bandyti tą padaryti.
Kandžiojo pavadį, urzgė, lojo, kando, netgi „apsidarė“ iš baimės – ir vos vos neištrūko. Bet suvokiant, kad tokiu atveju jau tikrai nebepagaučiau jo, teko kuo skubiau laikant sukąstas rankas jį nešti į mašiną. O štai čia jau matėsi vilties ženklai. Kelionėje buvo liūdnas, bet ramus. Kol privažiavome namus, netgi pavyko įsiūlyti miasto (prieš tai Grindoje minėjo, kad esant šalia jis net iš dubenėlio neėda). Parvažiavusi namo, negalėjau jo supažindinti su kitais gyvūnais ne tik dėl streso, bet ir dėl užsikrėtimo tikimybės.
Karantinui turėjau atskirą patalpą, tad šunelis apsigyveno atskirai nuo visų. Pirmiausia nuvežiau mėginėlius į laboratoriją, kad ištirtų nuplikimo priežastis. Per pirmąją parą pamačiau, kad šuo nuolat kasosi. Gavau atsakymą – poodinė erkutė, o vėliau atėjęs atsakymas - ir grybelis! Pradėjus gydymą nuo erkių, tęsėme gydymą ir nuo žmogui pavojingo odos grybelio.
Pirmas tris jo dienas naujuose namuose turėjau daug laiko, tad didžiąją dalį praleisdavau kartu su juo. Fiksavau jo sveikimą ir bendravimo progresą kiekvieną dieną fotografuodama ir užsirašydama. Kasdien stengiausi maitinti iš rankų, būti šalia. Bekeliant nuotraukas į albumą, dėl panašumo į vilką jis buvo pavadintas vilkiuku, tad nusprendžiau ir palikti vardą Vilkiukas.
Ėsti nešdavau keliskart per dieną, viską ryte surydavo. Bandžiau šnekinti, kviesti, bet noro bendrauti nerodė. Tik septintą dieną įvyko stebuklas: pamatęs mane ateinant, pirmą kartą pavizgino uodegą! Tai buvo be galo geras ženklas. Dar vienas vilties suteikiantis ženklas buvo tuomet, kai atėjus į kiemą pamačiau jį palaidą. Išsigandau, kad dabar jau tikrai nepagausiu, ir iš lėto einant artyn ir šnekinant, Vilkiukas tik atsisėdo prie durų, susigūžė ir laukė, kol jį paimsiu ir įnešiu vidun.
Tokie maži stebuklai labai glostė širdį. Po poros dienų prasidėjo minimalūs žaidimai, o vienuoliktą dieną jau išėjome į lauką palaidi ir statėme pievose palapinę. Vilkiukas sekiojo iš paskos ir atrodė labai laimingas! Žaizdos buvo užsitraukusios, kailiukas pradėjęs atauginėti, tad dar sekančią dieną surizikavau supažindinti su katinu ir Keri. Va tada ir pamačiau, ką reiškia tikra jo laimė! Vilkiukas nesitvėrė savo kailyje iš džiaugsmo, kaip norėjo pabučiuoti ir katiną, ir Keri. Koks laimingas buvo, kaip norėjo bendrauti... Labai greit susidraugavo su visais sodybos gyventojais.
Dar po kelių dienų, po dušo procedūrų, Vilkiukas apsigyveno kartu su manimi namuose, kartu su kitais gyvūnais. Toliau viskas progresavo į gerąją pusę. Šiandien jau tris su puse mėnesio jis gyvena su mumis, užaugęs į beveik tikrą vilką, tačiau yra meilus, draugiškas, žaismingas širdukas. Išmoko vaikščioti su pavadėliu, pats įšoka į mašiną, moka duoti „labas“ ir sėdėti (kas buvo labai sunku, dėl nepasitikėjimo jį liečiant).
Kieme vis dar išlikęs saugojimosi instinktas, tad ne visada gali jį paglostyti, bet su laiku viskas gerėja, ir tikiuosi, kad išauš diena, kai žmogaus priėjimas jam nesukels jokių baimių.
Šiuo metu Vilkiukas, Keri ir jų draugas katinas Pipiras miega susiglaudę ant sofos.
Tekstą redagavo Edita Bakūnaitė
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
