Šuniukas vardu Ričis į mūsų namus atkeliavo visiškai neplanuotai ir netikėtai. Vieną 2011 m. vasario mėnesio vėlyvą ir šaltą vakarą į namus grįžo vyras ir mane pakvietė ateiti į koridorių. Ten pamačiau foksterjerų veislę primenantį mažą, smulkutį, margaspalvį šuniuką, nedrąsiai įsitaisiusį ant vyro rankų. Kaip dabar prisimenu šio gyvūno akis – jos žiūrėjo į mus išgąstingai, laukdamos išsigelbėjimo, tarsi sakančios: „Nuo šios sekundės aš esu Tavo amžinai.“ Šunelis buvo iš „Nuaro“ gyvūnų prieglaudos, kur, tik pamatęs mano vyrą, lipte prilipo prie narvo grotų, savo judrumu, intuicija pats jį pasirinko.
Prisimenu gal tik sekundę savo dvejonių: juk mes neplanavome bute auginti šuns, juolab, kad tik prieš pusmetį išgyvenau ilgaamžio savo taksų veislės šuniuko Čilio praradimą, kuriam, tarsi, buvau pažadėjusi, jog kitų šunų mano gyvenime daugiau nebus. Nepraėjo nė akimirka, kaip šis gražuolis buvo išmaudytas, pamaitintas ir šiltai įsitaisęs užmigo ant sofos. Jo atsiradimui nebuvome pasiruošę – neturėjome nei antkaklio, nei pavadėlio, nebuvome numatę vardo. Negaliu prisiminti kodėl, bet būtent Ričio vardas buvo pirmas šovęs į galvą. Šis vardas jam tiko, patiko ir pritapo. Kiek žinojome iš prieglaudos darbuotojų, Ričis buvo atvežtas žmonių, kaip į svetimus namus priklydęs ir jiems nereikalingas šuo.
Taigi išaušo mūsų pirmasis išbandymų rytas ir susiruošėme eiti į lauką. Keista, bet šuniukas puikiai prisitaikė prie pavadėlio, mokėjo eiti kartu. Nors, kaip prisimenu, ėjimu nelabai tai buvo galima pavadinti – tas jo smalsumas, judrumas, naujos aplinkos tyrinėjimas liejosi per kraštus. Tik įžengus į pievą, vienas kitas stipresnis judesys ir jaučiu, kad Ričis nevaldomai paskui varnų būrį tolsta nuo manęs. Pavadėlis neatlaikė... Šauk nešaukęs vardu, jokios reakcijos. Lyg ir pyktis viduje apėmė, kad šuo nevaldomas, kviečiamas vardu negrįžta, kad jo greitos kojytės akimirksniu nutolo nuo manęs. Neturiu pasirinkimo, suprantu, kas aš jam? Suprantu, kad manęs šeimininku nepripažino.
Apsisukau ir einu namo, akyse kaupiasi ašaros. Tik paėjus keletą žingsnių atgal, prie kojų pajutau šlamesį. Negaliu patikėti, jis sugrįžo! Pavadėlis sutrūkęs, tačiau jį surišus, grįžome prie namų. Beje, pirmas susitikimas su kitu vedžiojamu keturkoju nebuvo labai draugiškas. Pagal šios veislės aprašymą, foksterjerų veislės šuo – energingas, pavydus, atsidavęs, drąsus, linkęs peštis su kitais šunimis, net ir didesniais už juos pačius. Tad jis parodydamas savo charakterį tuo metu sugebėjo susipešti su nepažįstamuoju keturkoju.
Būtų galima daugybę jo iškrėstų išdaigų pasakoti. Apie ant Neries ledo gainiojamas antis ir apie sugraužtus mėgstamus aukštakulnius, suplėšytą sofą ir pilną kambarį porolono, sugraužtas šlepetes ir apie tai, kad pirmosiomis savaitėmis jis stambesnius maisto gabaliukus nešdavosi slėpti. Juokinga buvo stebėti, kaip Ričis maistą slėpdavo gėlių vazonuose, už užuolaidų. Nežinau, kodėl jis taip elgėsi, juk jokių kitų augintinių mūsų namuose nebuvo. Gal nepasitikėjimas, nesaugumo jausmas, gal bandė mūsų kantrybę, norėjo parodyti savo charakterį, gauti dėmesio. Nesvarbu, kokias jis krėstų išdaigas, bet jo linksmumas, judrumas, meilumas atperka visą. Pamiršome namuose, kas yra žadintuvas.
Mūsų šuo niekada nepraleis progos rytais reikiamu laiku savo švelniu balseliu bei šalta nosyte pažadinti iš miego. Drąsiai galiu pasakyti, kad jis yra mano ir tik mano šuo. Kai mes kartu, rodos, laikas mums neegzistuoja. Ilgi, žaismingi pasivaikščiojimai, kuriuos vadinu “Tik jis ir aš“. Sunku įsivaizduoti, kad galbūt kažkas jo praeityje atsisakė, o gal kažkam jis buvo per judrus, per daug energingas, tiesiog nereikalingas. Bet dabar visiškai tai nesvarbu. Mūsų namuose jis surado šiltą užuovėją, meilę ir yra saugus. Man labai patiko anksčiau kažkur skaityti žodžiai, kad „Gyvūnas – tai ne laikina užgaida, tai – atsakomybė daugeliui metų. Nepamirškime to prieš parsivesdami namo naują keturkojį”.
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
