Kalytė Aza juos gudriai slėpė, nes juto, kad ir šį kartą jos mažyliai gali būti paskandinti ar kitaip iš jos atimti. Ji kantriai juos ramino iškasusi gilią duobę netoli savo būdos, mat su neilga grandine neturėjo kitos galimybės juos kažkur kitur saugoti. Mažyliai netriukšmavo, jiems, ko gera, nebuvo leista išlįsti iš urvo bene du mėnesius, nes niekas jų nei matė, nei girdėjo. Kilus įtarimams, kad, visgi, jie kažkur yra, po keleto cyptelėjimų, sesės šeimyna jų pradėjo ieškoti vieną kartą, kitą, trečia...Niekas jų nerado! Šitaip stipriai mažyliai norėjo gyventi!
Vasaros pabaigoje pūkų kamuolėliai, sustiprėję ir ūgtelėję, visgi, visiems pasirodė. Jau spitriai lakstė ir žaidė ant pievelės. Gražuoliai buvo rudakiai ir melsvaakiai, įmitę ir linksmi. Aplinkiniuose miesteliuose kaip tik vyko mugės, todėl sesės šeimyna visus juos susisodino į dėžes ir pradėjo jų naujų šeimininkų paieškas. Sekėsi puikiai, mažyliai greitai išsibarstė po naujus namus.
Liko tik dvi mažylės. Po ilgų derybų su nuomojamo buto šeimininku, vienas mažas pūkų kamuoliukas, su skirtingom akytėm (viena mėlyna, kita – ruda) atkeliavo į mano namus. Naktys jau buvo šaltos, negalėjau ramiai miegoti žinodama, kad bent vieną šunyti galiu priglausti. Tikra padauža augo greitai ir mokėsi komandų, o aš – kantrybės. Ne visada sekėsi, matyt todėl, kad, įsimaišius Haskio kraujui nenuvaldomas noras lėkti kartais buvo stipresnis nei ūpas klausyti. Vardo ilgai negalėjau sugalvoti, kol Elzė, mano mažoji dukterėčia, kalytes pavadino Pepsi ir Kola.
Vardas jai puikiai tiko: besiveržianti energija – kaip tik ką atsuktas Kolos buteliukas mažylė dūko nuo ryto iki vakaro. Dėmesio jai niekad netrūko. Šio vilkelio skirtingos spalvos akys (viena žydra, kita- ruda) visus traukė, kvietė paglostyti, pakalbinti.
Dabar Kolai – jau vieneri. Ji – rimta dama, jau nuolankiai guli, mažiau dūksta namuose. Švelniau elgiasi ir su mano draugu Conor’u , kuris iki tol bijojo šunų. Rytais užtinku juos kartu apsikabinusius ir saldžiai snaudžiančius. Tikra mįslė, kaip jie vienas kitą prisijaukino...
Beje, mums pavyko išvengti ir noro graužti baldus. Patarimas visiem šunų augintojams – turėkite erdvų narvą, ir šuo, paliktas namuose vienas, puikiai žais jame, nereikės krėsti jokių šunybių!
Jau nuo šios vasaros Kola su sesės Haskiais leidžiasi kinkoma ir mokosi bėgti greičiau nei vėjas tempdama dviratį ar paspirtuką. Aišku, dar karts nuo karto sustoja krimstelti pavaduką, pasižaisti, pailsėti. Daug reikalų atsiranda kai su kitais šunimis bėgi mišku!
Šią žiemą, miškuose Kola su draugais Nora ir Skaipu išbandys ir specialias roges. Mūsų laukia daug nuotykių!
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
