Kad mūsų, tuo metu, pagal valstybės apibrėžimą, netikroje šeimoje, atsirastų dar vienas narys, teko ilgai įkalbinėti partnerį. Galiausiai abu sutarėme, kad norime vyresnio šuniuko, jau išauklėto ir suprantančio, ką reiškia gyventi namuose. Bet likimas, kaip visada pakoreguoja viską savaip.
Netoliese tuometinių mūsų namų, Žalgirio gatvėje buvusioje prieglaudoje, apsilankiau pirmiausia. Savanorės, išklausiusios mano pageidavimus, parodė keletą šunų, tačiau primygtinai spaudė pažiūrėti dar vieną. Atsivedė į atskirą vagonėlį ir iš narvelio paleido mažą smalos gabaliuką, kuris pradėjo lakstyti it raketa po kambarį. Na, čia ir įvyko in ir jan energijos susitikimas.
Namo grįžau be šuniuko, bet šiurpuliukai lakstė po kūną. Kitą dieną nuėjome su draugu pažiūrėti dar kartą. Neatsimenu, kaip šuo atsidūrė mano glėbyje, paskolino mums pavadėlį ir antkaklį, kad tik imtume dabar, išstūmė pro duris. Už ką iki šiol esu dėkinga.
Ak, kaip ir kiekvienas mažas šuniukas, Iksui buvo maždaug keturi mėnesiai, kai jį priglaudėme ir jis krėtė aibes išdaigų. Bet jos tik paįvairindavo gyvenimą. Šuo įsiliejo į mūsų širdis tą pačią akimirką. Augome visi drauge.
Iksas visuomet buvo mano šuo. Mano vyrą jis gerbia, bet myli mane. Kuomet magistro studijas lankiau Latvijos universitete, metus Latvijoje gyvenome kartu su Iksu. Aplinkiniai niekaip netikėjo, kad užsienietei su šunimi pavyks išsinuomoti butą. Pavyko iš pirmo karto! Šis šunelis savo žvilgsniu nuginkluoją bet kurį. Taip ir migruodavome: Vilnius – Ryga, Ryga – Vilnius. Automobilis Iksui tapo it antri namai. Būna, iškiša galvą pro langą ir gali valandų valandas mėgautis vėju.
Vėliau grįžome abu į Lietuvos sostinę. Šuo puikiai prisiderino prie aktyvaus mano gyvenimo būdo. Keliauti jam niekada nebuvo problema, o ir kartas nuo karto pasisvečiuoti be manęs pas draugus -irgi ne bėda. Draugai ar giminės bene visada priimdavo Iksą išskėstomis rankomis, tik palik savaitgaliui.
Dabar jau kurį laiką gyvename Vilniaus senamiestyje: aš, mano vyras ir šuo. Kadangi vyro darbas toks, kad kas antrą mėnesį jam tenka emigruoti į užsienį, Iksas man lieka tikra atrama. Turbūt nieko nėra smagiau, kaip grožėtis raudonais miesto stogais ir mėgautis gardžia kava su supratingiausiu pasivaikščiojimų kompanionu – Iksu.
Glaudėm ir katiną Ygriką
Kita istorijos dalis, gal ne tiek sėkminga, bet vis tik su laiminga pabaiga, buvo murklio įkatinimas. Kartu su vyru pradėjome galvoti apie šeimos pagausėjimą, jau tikrąją ta žodžio prasme. Bet abu iškart pagalvoję apie šunelį, supratome, kad jam bus liūdna ir nusprendėme surasti jam draugą. VšĮ „Rainiukas“ radome tobulą katiną – didelį riebų rainį. Patį mieliausią katiną pasaulyje. Priglaudėme tą pačią dieną, kai tik nuvykome jo apžiūrėti, savanorės net stebėjosi tokiu mūsų sprendimu.
Deja, gyvūnėliai vienas kito taip, kaip mes tikėjomės, nepamilo. Keletą mėnesių išbuvome visi drauge, tačiau katinas taip ir nepanoro eiti į dėžutę atlikti gamtinių reikalų, mat jam visą laiką trukdė šuo. O laiminga pabaiga yra tokia, kad katiną įsimylėjo vyro mama. Ji augino savo katiną taip pat iš prieglaudos, tačiau nuo senatvės jis pasimirė ir namuose liko tuštuma. Tad Ygrikas virto Kardamonu ir jau kuris laikas ten kopinėja medų bei džiugina anytą.
Aš laukiuosi ir tikiuosi, kad kūdikėlis ir šuo puikiai sutars.
Tekstą redagavo Izabelė Norkutė.
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
