Nors tuomet atrodė, kad šunų mums daugiau nereikia, nes prarasti tokį ištikimą draugą labai skaudu, tačiau vis traukdavo pasižvalgyti į vargšų gyvūnų istorijas iš gyvūnų prieglaudų. Kartą žvilgsnis užkliuvo už kaulėto snukučio, kurio ausys buvo neproporcingai didelės ir užėmė beveik visą nuotrauką.
Teko važiuoti į prieglaudą ir pažiūrėti, kaipgi įmanoma nešioti tokias ausis, o grįžti be šio šuns jau buvo nebeįmanoma. Taip ir atsidūrė pas mus šis stirnos, varlės ir šikšnosparnio hibridas. Pirmąjį pusmetį gyvenimas jai mūsų namuose apsiribojo didelio ploto būda palovyje ir 100 m² pievelės plotu prie namų.
Viskas buvo taip baisu, kiekvienas šnarėjimas ar trinktelėjimas durimis. Tačiau baimė pamažu išblėso, dabar Bobsė labai smalsi ir linksma, stipriai išlepinta, miela kalytė, be kurios mūsų šeima nebeįsivaizduoja savo gyvenimo jau trejus metus.
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt