Buvau numačiusi, kad šios veislės šuniukas pas mus apsigyvens 2014 metų žiemą, nes Dueto Status veislyne kaip tik buvo laukiama nauja vada. Tačiau, 2014 metų rugsėjo 15 dieną man į namus buvo atneštas ką tik gimęs šunelis. Mergaitė, kuri man jį atnešė, rado mažylį tiesiog vidury gatvės. Galime tik spėlioti, kaip jis ten atsidūrė. Na, štai, mano rankose visiškai šlapias, permirkęs, šaltas it ledas ir nepaprastai garsiai klykiantis ką tik gimęs padarėlis.
Aiškiai suvokiau, kad šio stebuklo galimybės išgyventi labai ribotos, tačiau pasiduoti jokiais būdais negalėjome. Nieko nelaukusi maitinau ir šildžiau mažylį, nes laikas čia labai svarbus faktorius. Kuomet, namuose atmosfera kiek aprimo, šuniukas, kuriam laikui buvo sotus, pagalvojau apie vardą. Galvoje iškart šmėstelėjo mintis – Šansas!
Labiausiai bijojau pirmosios nakties, viduje jautėsi tvyrojo nežinomybė – ar sulauks ryto? Sulaukė! Ir tai toli gražu, ne paskutinis jo rytas. Pirmąsias paras teko maitinti kas pusvalandį – valandą, kadangi Šansas buvo stipriai nusilpęs, reikėjo atgauti jėgas. Tai buvo ne tik jo antras šansas gyventi, o neįkainojama pamoka man pačiai, šis kovotojas įrodė, kad niekada negalima pasiduoti!
Sulaukęs 3 savaičių, Šansas ir vėl turėjo kovoti – šį kartą su kirmėlėmis, kurios pasirodo, visas tas 3 savaites sėkmingai augo mažylio organizme ir dabar galėjo apsivynioti aplink plaučius arba kitus organus, o Šansas žūti. Tą vėlų vakarą, kai skubėjome pas veterinarus, mintis, kad galiu jį prarasti mane žlugdė, bet žinojau – taip lengvai mes nepasiduosime. Šansas juk kovotojas, todėl įveikė ir tuos baisius parazitus.
O štai šiandien jam jau sukanka 10 mėnesių. Ne tik aš, o visa šeima neįsivaizduojame gyvenimo be Šanso. Noriu padėkoti mamai, kuri ne vieną naktį keisdavo mane ir leisdavo pamiegoti, o pati rūpinosi šuneliu, kaip puikiai rūpinasi ir iki šiol. Tėčiui, kuris galų gale irgi pamilo Šansą, iš tiesų, jo nepamilti neįmanoma. Savo nuostabiajam pinčeriui, kuris mokė Šansą visų šuniškų gudrybių, beje dabar jie neišskiriami draugai.
„Šnauceris“ gydyklos veterinarams už suteiktas žinias ir puikų bei efektyvų gydymą, bulterjerų veisėjai Renatai – už suteiktas žinias ir šiltus paskatinimus judėti į priekį. O labiausiai esu dėkinga Šansą radusiai mergaitei, kuri jį atnešė man. Na, o kad ir kaip keistai nuskambėtų, labiausiai labiausiai noriu padėkoti tam, kas paliko ar išmetė Šansą, juk padovanojo man patį nuostabiausią pasaulyje draugą!
Ačiū visiems, kurie tikėjote, kad mes galime!
