Prieš daugiau kaip dešimtmetį, tuomet vos peržengęs antrą dešimtį, jis dalyvavo kampanijoje, kurios nariai siekė uždaryti vieną didžiausių bandymus su gyvūnais vykdančių tarptautinių bendrovių Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).
Tai labai sutrikdė bendrovės veiklą, nors jos galutinai nesužlugdė. J. Conroy drauge su kitais penkiais bendražygiais 2006-aisiais už savo veiklą buvo nuteistas ir trejus metus praleido kalėjime.
„Mūsų byla buvo panaudota, siekiant sugriežtinti įstatymo nuostatas. Dabar kur kas lengviau teisme būti pripažintam nacionaliniu teroristu, kaltu už veiksmus, kurie nukreipti ne tik prieš gyvūnus naudojančias bendroves, bet ir įmones, susijusias su jomis.
Tai nutinka retai. Pagrindinis šio įstatymo tikslas – įbauginti žmones, kad jie nenorėtų būti pavadinti teroristais visuomenėje, patyrusioje Rugsėjo 11-osios įvykius“, – LRT RADIJUI sako J. Conroy.
– Esate sakęs, kad aktyvistu tapote dėl to, kad Jums buvo gaila engiamų silpnesnių būtybių. Papasakokite daugiau apie tai, nuo ko viskas prasidėjo.
– Supratau, kad egzistuoja nežmogiškos būtybės, kurios turi panašius jausmus: geba jausti skausmą, kentėti ir džiaugtis. Kadangi turi jausmus, man atrodo, jos irgi nusipelno laimingo gyvenimo, tačiau mūsų pasaulyje su gyvūnais dažnai elgiamasi kaip su daiktais. Todėl nusprendžiau paskirti savo gyvenimą, kad tai pakeisčiau.
– Suprantu, kad etiniai aspektai lemia Jūsų požiūrį į gyvūnus, o kaip jie veikia Jūsų gyvenimo būdą – maistą, kurį valgote, įsigyjamus daiktus?
– Esu veganas, nevartoju gyvulinės kilmės produktų, nevalgau mėsos, kiaušinių ir pieno produktų. Taip elgiuosi, nes sistemos, kurios būtinos šiems produktams pagaminti, susijusios su žiauriu elgesiu: gyvūnus tenka žudyti, išnaudoti arba laikyti uždarytus.
Asmeniškai nenoriu prie to prisidėti ar to remti. Nevalgau gyvūnų ir nenaudoju iš jų odos pagamintų daiktų. Stengiuosi nenaudoti daiktų, kurie išbandyti su gyvūnais, ir nesilankau vietose, kurios naudoja gyvūnus pramogai: cirkuose, akvariumuose ir pan.
Žinoma, kad tai sudėtinga ir negali būti įgyvendinta 100 proc., tačiau svarbu rinktis kelią, kuris palieka mažiausią neigiamą pėdsaką. Svarbu gyventi, stengiantis padaryti kuo mažiau žalos. Man patinka toks gyvenimo būdas. Tikiu, kad jis gali padaryti pasaulį geresnį.
– Papasakokite, kaip įsitraukėte į kampaniją, kuri buvo nukreipta prieš bendrovę, atliekančią bandymus su gyvūnais?
– Taip sutapo, kad JAV ir kitose šalyse prasidėjo judėjimas, pavadinimu SHAC [Stop Huntingdon Animal Cruelty – liet. „Sustabdyti „Huntingdon“ žiaurumą prieš gyvūnus“] .
Jis buvo nukreiptas prieš bendrovę „Huntingdon Life Sciences“. Joje kas dieną būdavo nužudomi apie 500 gyvūnų, 180 tūkst. – kasmet. Kiekvieną akimirką jų laboratorijose buvo laikoma po 70 tūkst. gyvūnų, skirtų eksperimentams.
Visa tai buvo daroma tik tam, kad būtų galima pagaminti maistinius dažus, priemones valyti orkaites, „Viagrą“ ir kitą nereikalingą šlamštą. Tuo metu atrodė, kad labai svarbu imtis priemonių tai sustabdyti.
Jaučiau, kad galiu kažką padaryti, nelaukdamas, kol valdžia ar kita didelė organizacija kažko imsis. Tai buvo labai geras jausmas, ir aš pasinaudojau ta galimybe.
– Ar ta bendrovė dirba tik su beverčiais gaminiais? Juk dalis jų veiklos susijusi su vaistų gamyba.
– Ta bendrovė nieko negamina. Jie tiesiog išbando gaminius kitų bendrovių užsakymu. Jie negamina jokių vaistų. Manau, kad yra pakankamai įrodymų, jog eksperimentai su gyvūnais neduoda didelės naudos, tačiau tai vis dar pelninga ir palaiko tuos, kurie nenori keisti savo veiklos praktikos.
Visa tai galima būtų pakeisti kompiuteriniu modeliavimu, tačiau aš nesu mokslininkas ir negaliu pasakyti, kas veikia, o kas – ne. Nepaisant to, manęs niekas neįtikins, kad galima išplėšti beždžioniuką iš motinos glėbio ir skraidinti per pusę pasaulio iš Pietryčių Azijos džiunglių į laboratoriją nunuodyti. Mūsų pažengusioje visuomenėje turėtų būti kitas būdas.
Iš žmonių tikiuosi daugiau. Taip, eksperimentai su gyvūnais yra leidžiami ir legalūs, tačiau tai nereiškia, kad tai teisinga ir etiška. Visada egzistavo neetiški įstatymai ir žmonių pareiga – juos pakeisti.
– Ar, prieš imdamiesi tiesioginių veiksmų, Jūsų kampanijos dalyviai apsvarstė kitas galimas veiklos priemones?
– Mūsų organizacija nutraukė veiklą, tačiau daugybė kitų organizacijų tebekelia mokslinius, etinius ir kitus argumentus. Tuo metu mes siekėme, kad minėta bendrovė būtų uždaryta. Mums atrodė gana – jau 15 metų buvo vykdoma daugybė slaptų tyrimų, atskleidusių žiaurų elgesį su gyvūnais. Net kai kurie valdžios pareigūnai sakė, kad tą bendrovę reikėtų uždaryti.
Dažnai kampanijos yra nukreiptos prieš konkrečią bendrovę. Mūsų taikinys buvo bendrovės ir įmonės, kurios yra būtinos tam, kad bandymus su gyvūnais vykdanti bendrovė galėtų veikti: draudikai, bankai, akcininkai, valdyba.
Mūsų galva, tai kur kas veiksmingiau – kitoms bendrovėms nereikia su gyvūnais eksperimentuojančios laboratorijos, tačiau pastarajai reikia įvairių paslaugų. Taip mes juos atakavome nuo pamatų, siekdami, kad jie galiausiai užsidarytų. Taip juos finansiškai žlugdėme.
– Kai kurie to meto apžvalgininkai mini kampanijos aktyvistų veiklas, kurios buvo gana ekstremalios: su bendrove susijusių žmonių bauginimas, veiksmai, nukreipti prieš jų vaikus ir kt. Žvelgiant atgal, ar ką nors būtumėte darę kitaip?
– Manau, kad visi judėjimai daro klaidų. Mes darėme tai, ko niekas iki tol nebuvo daręs. Kai kurie žmonės darė dalykus, kurių aš nebūčiau ėmęsis. Nebūtinai todėl, kad jų nepalaikyčiau. Aš dalyvavau teisėtuose protestuose, nes man tai priimtina, tačiau kai kurie žmonės mano kitaip, ir nieko negalima padaryti.
Gyvūnų teisių aktyvistai nuo seno laikosi taikaus protesto principo – nežaloti nei žmonių, nei gyvūnų. Manau, kad tai labai svarbu – negalime žaloti vienų, kad padėtume kitiems. Palaikėme tiesiogines taikias priemones, kurios buvo vertinamos prieštaringai, pavyzdžiui, gelbėdavome kankinamus gyvūnus, įsilauždami į patalpas.
Tai – įstatymo pažeidimas: žmonės daužydavo langus, apipaišydavo pastatus. Nemanau, kad negyvų pastatų gadinimas yra žiaurus elgesys. Tai neteisėta, ir aš to nedaryčiau, bet palaikau idėją. Mes visada tai atvirai deklaravome.
Bauginimo elementas labai įdomus. Didžioji dalis baimės buvo tiems žmonėms įkalbėta valdžios pareigūnų. Žmonės bijojo, kad juos užpuls ar nužudys, nes jiems taip sakė.
Liudyti prieš mus buvo atvesta apie 40 žmonių, kurie pasakojo, kaip jie buvo išsigandę, tačiau, kai jų paklausėme, iš kurie jie sužinojo apie mūsų kampaniją, visi atsakė – iš Federalinio tyrimų biuro pareigūnų. Tai buvo daroma, kad mus būtų galima pasodinti į kalėjimą.
– Už ką Jus nuteisė kalėti?
– Buvau pripažintas kaltu dėl šešių kaltinimų – dėl grasinimo veiksmų, nes raginau žmones skambinti bendrovėms ir nutraukti paramą „Huntingdon Life Sciences“ bendrovei. Taip pat dėl žmonių persekiojimo įvairiose valstijose, dėl to, kad internetu raginome žmones protestuoti prie su bendrove susijusių žmonių namų. Tai buvo legalios protesto akcijos, bet jie tikino, kad jos baugino.
Galiausiai buvome pripažinti pažeidę JAV Gyvūnų bendrovių apsaugos įstatymą, kuris dabar vadinasi Gyvūnų bendrovių terorizmo įstatymu. Šis įstatymas turėjo apsaugoti bendroves nuo aktyvistų, kurie įsilauždavo į kailių fermas ir išleisdavo jose laikomus gyvūnus. Jei keliose valstijose tokiais veiksmais padarai žalos už daugiau kaip 10 tūkst. dolerių, gali būti teisiamas kaip šalies teroristas.
Mus pripažino kaltais pagal šį įstatymą, nors veikėme internetu. Teisėjas taip jį interpretavo, kad buvome nuteisti. Vėliau mūsų byla buvo panaudota, siekiant sugriežtinti įstatymo nuostatas. Dabar kur kas lengviau teisme būti pripažintam nacionaliniu teroristu, kaltu už veiksmus, kurie nukreipti ne tik prieš gyvūnus naudojančias bendroves, bet ir įmones, susijusias su jomis.
Tai nutinka retai. Pagrindinis šio įstatymo tikslas – įbauginti žmones, kad jie nenorėtų būti pavadinti teroristais visuomenėje, patyrusioje Rugsėjo 11-osios įvykius.
– Kaip kalėjimo patirtis paveikė Jūsų, kaip gyvūnų teisių ir aplinkosaugos aktyvisto, nuostatas?
– Kalėjimas JAV gali reikšti skirtingus dalykus įvairiems žmonėms. Kaip politinis aktyvistas, buvau atsidūręs ganėtinai baisioje padėtyje. Dėl to kenčiu nuo potrauminio streso sindromo – man sunku užmegzti ir palaikyti santykius su žmonėmis. Man labai sunku gyventi visuomenėje, nes tai, kas atrodo normalu kitiems žmonėms, dabar man sukelia tam tikrą reakciją. Kai kas pasakytų, kad sąlygos JAV kalėjimuose prilygsta kankinimui.
Kai išeini, tikimasi, kad vėl įsiliesi į visuomenės gyvenimą. Išėjus sakyti, kad noriu toliau tęsti savo veiklą, – labai sunku, nes bijau, kad būsiu priverstas ten grįžti. Aš net nemanau, kad padariau kažką blogo – tiesiog pasinaudojau savo teise į žodžio laisvę Amerikoje, o dabar paprasčiausias dalykas – plakato laikymas demonstracijoje – mane baugina. Jie to norėjo ir tai pasiekė.
– Kai pasakojate savo istoriją, minite žodį „pralaimėjimas“. Ar tai buvo visiškas pralaimėjimas, ar vis dėlto pavyko kažką pasiekti?
– Bendrovės neuždarė (beveik pavyko), tačiau žmonės išmoko daugybės dalykų, pavyzdžiui, savarankiškai imtis veiksmų, sutelkti bendruomenę, nelaukti, kol kas nors už juos tai padarys. Tai labai galinga. Dažnai žmonės žiūri į įmones, valstybės institucijas ir galvoja, kad jie patys yra bejėgiai.
Manau, kad mes parodėme, jog grupė vaikigalių – dvidešimtmečių jaunuolių, kurie yra protingi, energingi, – gali pakeisti pasaulį. Manau, mūsų kampanija įkvėpė daug žmonių.
Ilgą laiką JAV žmonės buvo neveiklūs iš baimės, tačiau sujudimas prasidėjo su „Okupuok“ judėjimu [angl. „Occupy“. Tai – dalis „Okupuok Volstritą“ judėjimo, kovojančio su ekonomine ir socialine nelygybe].
Dabar stebime „Kylančios bangos“ [angl. „Rising Tide“] judėjimą, kurio dalyviai naudoja tam tikras pilietinio nepaklusnumo formas dėl klimato kaitos ir aplinkosaugos problemų.
„Juodaodžių gyvybės yra svarbios“ [angl. „Black Lives Matter“] – taip pat nuostabi iniciatyva, kurią pradėjo trys moterys. Joms pabodo stebėti žudynes savo bendruomenėse. Dabar ji paplito po visą pasaulį. Visa tai man suteikia vilties, kad žmonės nesijaučia bejėgiai.
Tiesa, šiais laikais daug jaunų žmonių galvoja, kad užtenka socialiniuose tinkluose paspausti mygtuką „patinka“ ir jau prisidėjai prie pokyčių. Gali būti, tačiau taip neįmanoma užmegzti ilgalaikių ryšių. Socialiniai tinklai tik sukuria tokią iliuziją ir leidžia kalbėti skambiomis frazėmis, bauginti ir engti žmones.
Be abejo, naudojuosi socialiniais tinklais, ir jie gali būti naudingi, tačiau reikia susitikti, diskutuoti, kalbėtis ir keisti žmonių požiūrius realiame gyvenime. Tikrieji ryšiai, apčiuopiami tikslai ir pasiekimai, draugai ir bendruomenės atsiranda realiame gyvenime, o be bendruomenės nėra, dėl ko kovoti.
