Pirmąkart teko savanoriauti gyvūnėlių prieglaudoje, todėl net nežinojau, ko tikėtis. Tą sekmadienį pamačiau įvairių gyvūnų: nuo veislinių šuniukų ir kačiukų iki laukinio usūrinio šuns, kuriam buvo sužeista koja. Nors, atrodo, turėjo būti daug liūdnų vaizdų, iš tikrųjų gavau daugiau pozityvios energijos, nei pati galėjau įsivaizduoti. Ten yra tiek mielų gyvūnėlių, kurie, nors gyvena būryje ar narveliuose, visada pasiruošę pasimeilinti ir išlaižyti tavo skruostus.
Tvarkant patalpas ir valant narvus Tautmilė papasakojo apie savo prieglaudėlę ir užsiminė apie kačių kambarį. Kadangi esu kačių mylėtoja, vos išgirdusi šiuos du žodžius supratau, kad tą kambarį turiu pamatyti. Tad užbaigusios valymo darbus ten ir nuėjome. Atvėrus šio kambario duris man iškart širdis apsalo… Tiek laisvai lakstančių katinėlių viename būryje dar neteko matyti!
Įžengus į kambarį, apspito gal kokie 6 katinukai, dar kokių 10 lakstė aplinkui, kiti 10 tupėjo pakampėse ar gulinėjo. Žodžiu, tai man buvo rojaus kambarys. Vienas murklys itin meiliai glaudėsi man prie kojų. Kad ir kiek vaikštinėjau, jis visuomet buvo šalia. Grįžusi namo pono Romanovo nebegalėjau išmesti iš galvos. Jo meilumas ir prieraišumas man taip įstrigo ir sąžinė graužė, kad toks nuostabus gražuolis neturi savų namų.
Tada ir supratau: Romka važiuoja pas mane.
Šiandien galiu pasakyti, kad mielesnio, prieraišesnio ir jaukesnio katino nesu sutikusi gyvenime. Jis mano terapeutas, mano kompanionas ir dar daug daug kas, ko nesitikėjau iš katino. Man tik prisėdus namie jis įsitaiso mano glėbyje ir tuoj pat kiša snukutį į rankas, kad pakasyčiau. Beje, vardas Romanovas atsirado iš to, kad jis prieglaudoje dėl savo ilgos nosies buvo pavadintas Buratinu. Kadangi aš kaunietė, sąsajų greitai suradau ir išrinkau sau priimtinesnį vardą.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
