Praėjusių metų spalio mėnesį einant pro patikrą Šarlerua oro uoste, romaus veido vidutinio amžiaus moteriškė paprašė manęs dokumento ir skrydžio bilieto. Akimirkai pažvelgusi į mane, ji grąžino asmens tapatybės kortelę ir bilietą man į rankas, palinkėjo geros kelionės. Štai ir viskas. Visai nesvarbu, kad asmens tapatybės kortelė jau besibaigiančio galiojimo, o nuotrauka joje daryta prieš dešimtmetį, kurioje aš įsiamžinęs dar be akinių, pakankamai ilgais plaukais ir be vešlios barzdos. Pažiūrėjus atidžiau – visai kitas asmuo. Ir apima jausmas, tarsi ten visiems viskas dzin. Toliau jau sekė tik įprasta procedūra, kurioje prašoma išsiimti metalinius daiktus, parodyti, kiek skysčių vežiesi, išsiverti diržą ir t.t.
Lygiai taip pat apsaugos darbuotojams dzin buvo ir tame pačiame, dabar jau teroristų išsprogdintame, Briuselio (Zaventemo) oro uoste. Ten prieš ketverius metus kartu skridusiam mano bičiuliui muzikantui, kuris groja obojumi, į lėktuvą saloną leido įsinešti peilį. Maždaug 10 cm ilgio peilis, kuris tarsi skustuvo ašmenys, yra skirtas obojaus „liežuvėliui“ ploninti. Tokia jau ta muzikantų profesinė įranga. Tačiau bičiulis paaiškino oro uosto darbuotojui, kam tas peilis skirtas, o jis, belgiškos ramybės apsvaigintas, tepalinkėjo gero skrydžio.
Tad panašu, kad keleivių tikrinimas oro uostuose kartais priklauso nuo darbuotojų nuotaikos, nacionalinio masto ramybės, kartais – mėnulio fazės, praėjusios nakties miego kokybės ir t.t. Todėl oro uostuose reikia tų, kuriems ne dzin, ką tu turi ir vežiesi. Reikia tų, kuriems rūpi tik viena – bet kokia kaina rasti tai, ko prašo žmogus.
Oro uostuose reikia šunų, o jei jie jau atlieka pareigą, jų reikia dar daugiau.
Nes skraidyti teko ne taip jau ir mažai, o Europos oro uostuose sutikti specialiųjų tarnybų kinologų su šunimis dar neteko. Bent jau akivaizdžiai to nesimatė. Kartą kalbantis su Lietuvos muitinės departamento inspektoriumi-kinologu Artūru Zalecku, jis papasakojo, kad oro uostuose, kur nukeliauja į lėktuvo bagažą siunčiami lagaminai, už sienelės dirba ne tik rentgeno aparatu besinaudojantis oro uosto darbuotojas, bet kinologas su puikią uoslę turinčiu šunimi.
Tai šiek tiek ramina, nes vis saugiau. Juk nuvargusios darbuotojo akys gali pavesti, tačiau čia pat viską uostinėjantis ir gerai apmokytas šuo tik ir laukia, kada užuos tai, ko reikia: sprogmenų, narkotikų, nelegaliai gabenamų pinigų ir kitų draudžiamų medžiagų. Už tai keturkojis bus apdovanotas ir pagirtas, todėl, nepaisant aplinkos faktorių, stengsis, kaip įmanydamas.
Oro uostuose šunys pasirodo ir kiekvieną kartą, kai šalies teritorijoje iškyla sprogimo grėsmė ar pranešama apie paslėptą sprogmenį. Ten į pagalbą akimirksniu skrieja Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“. O kartu su jais – ir šunys.
Išminuotojų šunys išmokyti užuosti daugelį populiarių sprogstamųjų medžiagų. Ir, esant reikalui, šuo be jokio vargo rastų medžiagas, skirtas jų gaminimui. „Aro“ pareigūnai pripažino, kad šuniui praktiškai nėra kliūčių rasti sprogmenį. Kvapas sklinda visur, o šuo tai užuodžia. Netgi bandoma sumodeliuoti situacijas, kuriose šuo nerastų sprogmens. Bet šuo vis tiek randa.
Tad argi nebūtų saugiau, jei oro uostuose visuomet vaikštinėtų kinologas pareigūnas su aštrią ir patikimą uoslę turinčiu šunimi? Ir ne tik už sienos tikrintų lagaminus, bet apuostytų ir tuos, kurie žengia vidun pro oro uosto duris.
Juk papildoma apsaugos priemonė dar niekam nepakenkė.
