Drakulos, vienuolės, voro, fėjos, jūreivio, klouno, Supermeno ar Betmeno kostiumais vilkintys tik mopsų veislės šunys vertė šypsotis ne tik šeimininkus, bet ir praeivius.
Juk komiškai atrodantys keturkojai, aprengti baisiais ar mielais, įmantriais ar puošniais drabužiais, – pats tikriausias geros nuotaikos užtaisas!
Mopsų persirengėlių festivalį organizuojanti Marina sakė, kad šiai šventei su savo šunimi ruošėsi labai atsakingai ir ilgai.
„Kostiumus siuvau savo rankomis, tik keletas aksesuarų pirkti.
Pavyzdžiui, kiti savo keturkojus puošia ir drabužius siuva iš nebereikalingų vaikiškų drabužėlių“, – sakė šventės sumanytoja ir dalyvė.
Festivalio dalyvis Aleksandras mano, kad šių šunų populiarumo paslaptis – labai švelnus charakteris.
„Šios veislės šunys suteikia malonių pojūčių. Tai šuo, į kurį vien pažiūrėjus kaskart galima ištirpti. Be to, tai tikras sielos draugas“, – tikino kasmetinis renginio dalyvis.
Ir neapsigaukite – tarnybinio šuns nė kiek neprimenanti mopso išvaizda niekaip nesusijusi su jo intelektiniais gebėjimais.
Pirmieji įrašai apie šios veislės šunis aptikti senovės Tibeto rankraščiuose, mat budistų vienuolynai buvo pirmieji mopsų veisimo centrai.
Tiek Tibete, tiek vėliau patekę į Kinijos imperatoriaus valdas mopsai gyveno tarsi šventieji – buvo gabenami išpuoštuose neštuvuose, kurie turėjo savo sargybą, o valdovai juos lepino ir laikė šventaisiais, net nuo paprastų žmonių akių slėpė.
Senovės Kinijoje šie šunys buvo garbinami ir dėl raukšlių, puošiančių visą jų galvą.
Pasirodo, tokios pat raukšlės paveiksluose būdavo piešiamos ant imperatoriaus kaktos!
Europą mopsai pasiekė maždaug prieš 500 metų, kai Kinija ėmė prekiauti su Portugalija, Ispanija, Olandija ir Anglija. Taip mopsai savo mažais žingsneliais ir išskirtine išvaizda ėmė užkariauti Senąjį žemyną.
Iš pradžių buvo Prūsijos karaliaus Vilhelmo I ištikimi draugai, palydovai, gyvybės sergėtojai, o vėliau ir madingi gyvi moterų aksesuarai.
Net pirmojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparte’o (1769– 1821) žmona Josephine ant rankų nešiodavo žavų mopsą.
Išraiškingi mopsų snukeliai nuo seniausių laikų išliko dailininkų drobėse, skulptūrose. Jų ypač gausu tapybos drobėse. Pavyzdžiui, anglų dailininkas Williamas Hogarthas (1697–1764) nutapė autoportretą su savo augintiniu Trumpu.
Vėliau mopsų veislę ištiko krizė, kai XIX–XX amžių sandūroje Prancūzijoje ir Rusijoje šie keturkojai buvo beveik išnaikinti.
Tačiau po kiek laiko išraiškingo kūno sudėjimo šuneliai patraukė kino industrijos dėmesį. Be jokios abejonės, mopsai buvo populiariausi komedijos žanro filmuose, pavyzdžiui, „Vyrai juodais drabužiais“, „Milo ir Otis“, „Mopsų planeta“ ar dramoje „Marija Antuanetė“.
Mopsas ir be jokios aprangos yra bene linksmiausios ir keisčiausios išvaizdos amsius. Kresno sudėjimo, trumpasnukis, nedidukas, kriuksintis ir šnopuojantis riestauodegis, sunkiai pakeliantis karštį ar bet kokį fizinį aktyvumą laibakojis – itin populiarus augintinis visame pasaulyje.
Pavyzdžiui, tokios įžymybės kaip britų aktoriai Kelly Osbourne (31 m.) ar Gerardas Butleris (46 m.) jau yra užfiksuoti mieste vedžiojantys būtent mopsų veislės atstovus.
Žavingieji mopsai – linksmi, tačiau orūs ir protingi keturkojai. Kaip juokauja šunų veisėjai, jie yra lyg kinologijos pabaigtuvių vainikas.
Mat tai nedideli, 6–9 kilogramus sveriantys šuneliai, kurių priežiūra lengva, o su jais gyventi – paprasta: tereikia kartais pašukuoti kailį, saugoti akis nuo sužeidimų ir karštomis vasaros dienomis leisti daugiau ilsėtis, kad nesutriktų kvėpavimas.
Mopsai nesupranta kvailų pokštų, nemoka kąsti, o jų laimės viršūnė – gyventi su žmogumi.
Parengė Šarūnas Meškys
