Apie lietuvių skalikų veislės istoriją, eksterjerą, panaudojimą varyminėse medžioklėse žinome ganėtinai daug. Tačiau varymines medžiokles vis dažniau keičia tykojimas bokšteliuose, šios medžioklės ribojamos dėl afrikinio kiaulių maro, tad mažėja poreikis turėti tik joms tinkamų šunų. Tad jei vienintelė nacionalinė darbinių šunų veislė liktų „be darbo“, ji virstų salonine, tik eksterjero tikslais saugotina veisle – tai taptų pabaigos nuosprendžiu lietuvių skalikams.
Nauja panaudojimo medžioklėse paskirtis – lietuvių skalikai–kraujasekiai – dar neįprastas derinys, tačiau būtent šias savo skalikų savybes stengiasi ugdyti čekų, slovakų, lenkų, vokiečių skalikų augintojai. Keičiasi požiūris į medžioklę, didėja poreikis rasti visus medžioklėse pašautus žvėris, todėl gerų kraujasekių šunų veislės Lietuvoje turės paklausą. Nors tinkamai paruoštų sekti kraujo pėdsaku lietuvių skalikų mes palyginti turime nedaug, tačiau apie šią jų panaudojimo paskirtį jau galima diskutuoti.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) sudarytame Sužeistų žvėrių ieškotojų sąraše iš 50 medžiotojų, kurie talkina kolegoms su profesionaliai paruoštais šunimis, dirbančių su lietuvių skalikais – 14. Taigi, darbas su lietuvių skalikais–kraujasekiais jau nebėra įdomi išimtis, o tai leidžia kalbėti ir apie šios veiklos patirtį, gerus pavydžius, įsimintinus nutikimus, medžiokles, kuriose svarbiausia ne žvėries laukimas rymant bokštelyje, o aktyvi jo paieška, rizika, faunos pažinimo egzaminas ir rezultatas – ieškomo žvėries suradimo džiaugsmas.
Apie sužeistų žvėrių paieškos patirtį su lietuvių skalikais „Medžiotojui ir meškeriotojui“ papasakojo Valdas Juodviršis, Anykščių r. Skiemonių medžiotojų būrelio medžiotojas, Kavarsko girininkijos girininkas, medžiojantis nuo 1992 m. ir beveik tiek pat laiko užsiimantis sužeistų žvėrių paieška su lietuvių skalikų pagalba. Pasiekimai iš tiesų įspūdingi – per daugelį metų surasta šimtai pašautų žvėrių. Nueitas tolimiausias atstumas sekant pėdsaku – 12 km, žvėris susektas praėjus daugiau kaip 50 val. po šūvio. Tokiais rezultatais gali pasigirti tik medžiotojai dirbantys su specializuotomis pėdsekių veislėmis – Hanoverio ar Bavarijos kalnų pėdsekiais bei Alpių taksiniais skalikais.
„Gaila, bet Lietuvoje daugelis medžiotojų iš viso neturi ir nenaudoja medžioklinių šunų. Juk medžiotojo pasididžiavimas visada buvo žirgas ir šuo. Žirgus pakeitė automobiliai, prie senųjų transporto priemonių nebegrįšime, bet medžioklinio šuns – niekas nepakeitė. Medžiotojai įsigyja galingiausius džipus, brangiausius šautuvus, tačiau medžioklinių šunų – neturi. Lietuvių skalikai dėl mūsų gamtinių sąlygų, medžioklės būdų, šunų charakterio, darbinių savybių, įdėjus šiek tiek pastangų patiems ar pasitelkus profesionalius dresuotojus, yra puikūs, atsidavę pagalbininkai, dirbantys iki jėgų išsekimo ir beveik visada atliekantys tai, ko iš jų mes, medžiotojai, tikimės“, – teigia V. Juodviršis.
Netaiklių šūvių pasitaiko visiems medžiotojams visame pasaulyje, pasitaiko jų ir Lietuvos medžioklės plotuose. Daugumoje mums artimų šalių – Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Danijoje – medžioklinių šunų panaudojimas po šūvio ne išimtis, o taisyklė. LMŽD kinologų ir pasišventusių, civilizuotus medžioklės būdus skatinančių medžiotojų dėka ir Lietuvoje medžioklė vystosi panašia kryptimi kaip Centrinės Europos šalyse. Jei medžiotojai kraujasekių funkcijai pasirinks lietuvių skalikus, bus tausojami ne tik medžioklės plotų faunos ištekliai, bet ir praturtinta medžioklės kultūra Lietuvoje, tikra, reikalinga, tik primiršta nacionaline medžioklinės šunininkystės tradicija.
