Kaip dauguma mūsų šalyje žaidžiančių legionierių, sostinės ekipos marškinėlius vilkintis D.Gordonas ne itin mėgsta lietuviškos žiemos. Bet laisvą nuo treniruočių ar varžybų laiką jis vis tiek stengiasi dažnai išeiti į lauką.
Mat krepšininko vienų metų augintinis Bruce’as tiesiog pašėlsta, kai tik pastato letenas ant sniego, o jo šeimininkas mėto jam sniego gniūžtes. Šuo jas gaudo ir ragina D.Gordoną veiksmą kartoti.
„Bet taip buvo ne iš karto. Pirmąkart pamatęs sniegą Bruce’as išsigando ir kelias dienas nenorėjo eiti į lauką. Vis dėlto smalsumas nugalėjo. Dabar sunku jį atitraukti nuo sniego.
Jis keistas šuo. Ir be galo draugiškas. Jei susitinka lauke kitus šunis ir jie atstumia, jis nė kiek nesikremta ir vėl mėgina su jais žaisti“, – apie augintinio charakterį pasakojo D.Gordonas.
Pasak krepšininko, Bruce’as yra labai išrankus šuo. Ypač maistui. Kaip tikras prancūzas! Neėda, jei virtuvėje koks maisto gabalėlis ant žemės nukrinta – tokiu atveju jis nubėga šalin.
Vilniaus senamiestyje šiuo metu įsikūręs krepšininkas šunį įsigijo praėjusiais metais Prancūzijoje, kai atstovavo šios šalies komandai „Champagne Chalons-Reims“.
Jis norėjo tokio šuns, kurio nereikėtų daug treniruoti, kuris nebūtų didelis ir su kuriuo būtų patogu keliauti lėktuvu. Rinkosi iš keleto šunų veislių.
Tačiau dauguma panašaus dydžio – balti pūkuoti šunys, pavyzdžiui, Maltos bišonai. O tokio šuns D.Gordonas nenorėjo.
Nuėjęs į gyvūnų parduotuvę amerikietis pamatė prancūzų buldogą ir, kaip pats juokauja, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
„Manęs sezono metu retai kada atvažiuoja aplankyti artimieji iš kitos Atlanto pusės.
Todėl pagalvojau – kad nebūtų liūdna, reikia šuns.
Dabar žinau, kad namie manęs laukia tas, kuris pralinksmina, su kuriuo reikia užsiimti, kuris priverčia mane išeiti pasivaikščioti. Dienotvarkė pasidarė įvairesnė“, – džiaugėsi amerikietis.
Grįžęs iš treniruotės ir užuot griuvęs ant sofos prie televizoriaus ar kompiuterio, D.Gordonas leidžia aktyvesnį laisvalaikį su Bruce’u.
Krepšininkui tai ir naudinga, ir labai malonu.
Iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kalifornijos, kilęs D.Gordonas turi penkiametį sūnų iš buvusių santykių.
Tačiau kol jis mažas, dažnai keliauti pas tėtį negali.
Vis dėlto Bruce’as su krepšininko sūnumi jau spėjo susidraugauti, susitikę jie visuomet be paliovos dūksta.
Jeigu jau Bruce’as toks aktyvus, kyla klausimas, ar leidžia jis išsimiegoti „Lietuvos ryto“ komandos aukštaūgiui.
Pasirodo, jis kartais miega netgi ilgiau už patį šeimininką.
„Kai ruošiuosi ir važiuoju į rytinę treniruotę, jis tik pramerkia akį ir leidžia suprasti, kad eičiau. Maždaug – pažadink mane, kai grįši“, – su šypsena pasakojo krepšininkas.
D.Gordonui gaila kiaurą dieną namuose būnančio Bruce’o, tad stengiasi su juo lauke pasivaikščioti bent keletą kartų tarp treniruočių ir vakare.
Šios veislės šunį krepšininkui laikyti namuose lengva. Mat jis be reikalo neloja, reikalus tvarkingai atlieka tik lauke. Tiesa, tik knarkia ir kriuksi.
D.Gordonas juokėsi, jog iš šuns leidžiamų garsų kartais galima pamanyti, jog namuose auginama kiaulė.
O kai Bruce’as išbėga į lauką, jis žaismingai šokinėja atsispirdamas galinėmis letenomis tarsi koks kiškis. Krepšininkui su savo augintiniu niekada nebūna liūdna.
Bruce’as turi prancūzišką pasą ir gali vykti visur, kur ir jo šeimininkas. Lėktuvai šuniui nekelia streso. Tuo labiau kad šuo yra tokio dydžio, jog jam galima keliauti kartu su šeimininku lėktuvo salone.
Krepšininkas visuomet pasirūpina užkandžiais ir vandeniu šuniui. Nors dažniausiai Bruce’as viso skrydžio metu pramiega.
Tiesa, šuo šeimininkui kompaniją kelionėse palaiko tik ne krepšinio sezonu.
Kai D.Gordonas su komanda keliauja rungtyniauti į kitą šalį, jo augintinį laikinai savo namuose priglaudžia kitų komandos krepšininkų žmonos.
D.Gordonui šuo – geriausias draugas nuo vaikystės.
Kai gyveno su tėvais, nuo mažumės jo namuose visuomet būdavo šunų, tad vyras yra įpratęs rūpintis gyvūnais.
Drew yra turėjęs du Sibiro haskių veislės šunis, niufaundlendą, pitbulio ir Labradoro veislių mišrūną.
Krepšininko motina taip pat labai myli šunis, tad lepina ir Bruce’ą.
Iš Amerikos jam nuolat siunčia skanėstų, žaislų.
Prancūzų buldogas – meilus ir bebaimis
Manoma, kad prancūzų buldogai kilo iš senovės graikų molosų genties. Vėliau šunis finikiečių prekybininkai išplatino įvairiausiuose pasaulio kraštuose. Tie patys molosiniai šunys pateko ir į britų rankas.
Buldogų protėviai bulenbeiseriai buvo naudojami bulių pjudymo sporte. Dėl didelės galvos, tvirto žandikaulio, stambaus ir raumeningo kūno šunys galėdavo įsikabinti jaučiui į snukį ir laikytis, kol jis nebetekdavo jėgų. Tačiau 1835 metais Anglijoje šis žiaurus sportas buvo uždraustas ir buldogai tapo ne sportiniais, o naminiais augintiniais.
Vėliau imta mažinti šiuos šunis kryžminant su terjerais ir mopsais, kol naujos veislės šunys tebesvėrė 8–12 kilogramų. Išpopuliarėję Anglijoje šie šunys pateko ir į Prancūziją. Ypatingos išvaizdos keturkojai tapo itin populiarūs ir šioje šalyje.
Pirmoji prancūzų buldogų paroda vyko 1903 metais Paryžiuje, kur dalyvavo 51 šuo. Po šios parodos veislė išpopuliarėjo visame pasaulyje. 1905 metais miniatiūriniai prancūzų buldogai buvo pripažinti kaip atskira veislė.
Nors prancūzai veisia savo šalies keturkojus atstovus, vis dėlto geriausiais pripažinti olandų, danų, vokiečių ir italų „prancūziukų“ veisėjai.
Prancūzų buldogai – idealūs šeimos šunys. Pirmiausia tai patikimi šunys. Kiekvienas, nors kartą pabendravęs su prancūzų buldogu, liks sužavėtas, mat šie šunys turi gerą humoro jausmą, visą gyvenimą išlieka žaismingi, lengvai prisitaiko prie įvairiausių gyvenimo sąlygų, yra meilūs, judrūs, lengvai dresuojami.
Neretai klaidingai manoma, kad dėl trumpos nosies ir sutraukto snukio prancūzų buldogai negali normaliai kvėpuoti. Tačiau dėl to nerimauti neverta – net ir po fizinio krūvio šie šunys kvėpuoja kuo puikiausiai. Tiesa, kaip ir kitus trumpasnukius šunis karštomis vasaros dienomis vertėtų pasaugoti nuo perkaitimo.
Prancūzų buldogai, nors ir nedidelio ūgio, yra bebaimiai ir bėdoje tuoj pat pagelbėtų šeimininkui. Šios veislės šunys paprastai sveria ne mažiau nei 8 kilogramus, bet ne daugiau kaip 14 kilogramų. Jie gyvena apie 10–12 metų.
