Savo sodybą Lamauskai vadina rojumi.
Čia rytas prasideda apie ketvirtą valandą, kai pragysta gaidžiai. Netrukus visai po langais ima mekenti ožkos, paleidžia gerkles avys, pradeda prunkšti arkliai.
Anksčiau Renata ir Ramūnas keldavosi šeštą ryto, tačiau kasmet gyvūnų vis daugėja, tad dabar išalkusieji šeimininkus iš lovos išverčia jau penktą.
Nesvarbu, ar lyja, ar nemiga iškankino, neniurzgėdami, anaiptol – kuo tyliau, kad neprikeltų troboje miegančių vaikų Manto (12 m.) ir mažosios Ievos (8 m.), Renata su Ramūnu išslenka į lauką ir imasi savo pareigų.
Prasideda apie keturias valandas trunkantis gyvūnų šėrimas. Kas rytą – vis tie patys ritualai. Tiesa, vakare dar valanda.
Lamauskai yra pasiskirstę, kuriuos gyvūnus kuris šeria. Renata triušiams nešioja šieną ir avižas, o Ramūnas ėdalo paduoda visiems kitiems augintiniams. Jų žodžiais – gyvūnai valgo.
„Ir taip kasdien kiekvieną jų reikia apeiti, apžiūrėti, pakalbinti. Juk jeigu jie tau gugena, tai ir jiems turi ką nors atsakyti. Jie visada laukia tavęs. Jie yra tarsi šeimos nariai. Tik ta mūsų šeima labai didelė – apie 700 galvų“, – nusijuokė Renata, kartu su sutuoktiniu Ramūnu puoselėjanti sodybą „Triušiukų slėnis“.
20 km nuo Utenos, Saldutiškio seniūnijoje, Antalamėstės kaime, esanti sodyba išskirtinė. Net viena tokia Baltijos jūros šalyse. Čia galima pamatyti 52 skirtingų veislių triušius.
Taip pat Lamauskai čia laiko fazanus, putpeles, stručius, antis, žąsis, kalakutus, įvairių rūšių vištas, tauriųjų elnių šeimyną, dekoratyvinius ožiukus, nutrijas, avis, dekoratyvines avis, alpakų porą, du ponius, kumelę žemaitukę, povų porą, kuri neseniai išperėjo šešis jauniklius.
Dar gyvena keturi šunys ir keletas katinų.
Pašėrę gyvūnus Lamauskai pagaliau patys gali išgerti kavos. Palieka vaikams pusryčius ant stalo ir jau dešimtą ryto būna pasiruošę priimti lankytojus.
Prieš penkerius metus savo sodybos vartus visiems norintiems atvėrusi Lamauskų šeima veisia populiariausias mūsų šalyje triušių veisles ir iš anksto susitarę triušių jauniklius parduoda kitiems jų augintojams.
O kitus gyvūnus laiko dėl čia atvykstančių lankytojų.
Užsukantys žmonės jiems vis sakydavo pageidavimus ir norus, tad pora vis plėtė ūkį. Galima sakyti, patiems nieko specialiai nereikėjo galvoti.
„Darome tai, kas mums patinka. Dirbame 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Tad jei net ir sunku, darbo daug, jis sutampa su mūsų pomėgiu.
Esame pririšti, bet tuo pat metu ir ilsimės – džiaugiamės gyvūnais, juos myluojame, stebime, kaip jie auga, veda jauniklius. Tai tikra palaima!“ – tikino sodybos šeimininkė Renata.
O Ramūnas dažnai mėgsta sakyti, kad gyvenimas tarp gyvūnų neįskaičiuojamas į gyvenimo trukmę.
Saldutiškio rajone gimusi, tačiau 18 metų Vilniuje pragyvenusi R.Lamauskienė atsisakė miesto patogumų ir prieš septynetą metų kartu su sutuoktiniu Ramūnu bei dviem jųdviejų vaikais grįžo į kaimą.
Gyvenimą mieste pora atsimena kaip beprasmišką lėkimą, o kaime, pasak Lamauskų, lėkimas kitoks – be streso. Net nuovargis kitoks.
Sunkiau būna nebent tada, kai kuris nors gyvūnas suserga arba tenka pasirūpinti jauniklius atsivedančiais gyvuliais. Pavyzdžiui, avis ruošiasi ėriuotis, jau stovi, neėda. Tuomet šeimininkams kurį laiką rūpesčių būna daugiau.
Būna, ir koks triušis suserga. Tada reikia leisti vaistus.
Naktį dauguma gyvūnų miega. Tik triušiai kartais atsikelia pakramsnoti. Niekas netriukšmauja. Nebent pamačiusios kokį nors plėšrūną perlinės vištos ima garsiai kudakuoti. Tarsi gyvoji signalizacija.
Taip pat teritoriją saugo laisvai vaikštantis Vidurinės Azijos aviganis. Dar du šunys pririšti prie būdų. Vienas šalia įvažiavimo, kitas – arčiau namų. O ketvirtas – australų aviganis, kurį vaikai patys įsigijo už savo sutaupytus pinigus, miega namuose tarp šeimininkų lovų.
Šalia namų – sodas. Šeimininkai patys augina daržoves. Vien morkų triušiams – keturi hektarai. Dar bulvių. Šieną patys pjauna pievose ir ruošia gyvūnams. Dabar vasara – pats darbymetis.
Lamauskai perka mėsą – paukštieną, kiaulieną ir kitokią. Tik triušienos ne. Jiems gaila.
„Pas mus triušiukų rojus, ne skerdykla. Gyvūnus auginame dėl grožio“, – paaiškino Renata.
Lamauskų vaikai sodyboje taip pat turi savo pareigas, kurių mielai kasdien imasi.
Jie pagirdo triušius, surenka vištų ir putpelių kiaušinius, vakare uždaro paukščius.
Vaikams augti tarp gyvūnų – tikra pasaka. Jie turi savo numylėtinius, kurių pamyluoti užsuka keletą kartų per dieną. Jiems čia laisvė, grynas oras, gamta. Nenuostabu, jog iš čia važiuoti niekur nenori. Vyresnėlį Mantą tėvai čia atsivežė puspenktų, o Ievą – vos pusantrų metų.
Gyvendama Vilniuje Renata samdė auklę, neretai vėluodavo grįžti iš darbo, dėl to auklė būdavo nepatenkinta.
O čia vaikai gali augti nekontroliuojami. Šiandien Renata net neabejoja, kad vaikus kaime auginti kur kas lengviau.
Dabar jiems mokyklinės atostogos, tad vaikai poilsiauja, pasikviečia draugų. Tiesa, ir knygas skaito.
Mantas eis į šeštą klasę, o Ieva – į trečią.
Jų mokykla yra už 1,5 kilometro – Saldutiškio miestelyje. Mantą su Ieva iš namų pasiima mokyklinis autobusas. O po pamokų abu parveža atgal, tiesiai į kiemą. Renata svarsto, kad galbūt vienas vaikų kada nors ją su vyru pakeis ūkyje. Tik prieš tai baigs aukštuosius mokslus.
Sodybą prieš septynerius metus šeimai padovanojo Ramūno motina. Pora pasvarstė, kad 12 hektarų žemės kartu su miškais ir dirbamąja žeme auginti javams neužteks, tad ėmė laikyti vištas ir triušius.
Pirmiausia nusipirko keturias triušių pateles ir vieną patiną. Jie atsivedė palikuonių, tada juos pardavė. Už tuos pinigus, kuriuos gavo, pradėjo pirkti kitų veislių triušius.
„Veislės viena už kitą buvo gražesnės, taip atsirado azartas įsigyti jų dar daugiau. Sužinoję, jog auginame triušius, ėmė atvažiuoti žmonės ir prašyti, kad juos parodytume. Buvo malonu, kad jie kelia džiaugsmą ne tik mums patiems“, – prisiminė Renata.
Šeimininkai triušius išimdavo prie lankytojų, bet buvo nelabai patogu, nes narveliai nedideli, o aplink juos vietos mažai. Taip kilo mintis įrengti didesnius narvus, juos laikyti didesnėje erdvėje, kad žmonės galėtų patogiai prieiti ir pasižiūrėti patys.
Prieš penkerius metus, kai Lamauskai turėjo 26 skirtingų veislių triušių, sodyboje ėmė priimti ekskursijas. O toliau viskas vyko savaime.
Už pirmą vasarą surinktus pinigus jie pastatė vaikams batutą, sūpynes, pavėsinę, nupirko ponį. Po antros vasaros įsigijo žemaitukę, kuria galima jodinėti. Vėliau šeima įsigijo paukščių, tauriųjų elnių, iškasė tvenkinį, pagal lankytojų pageidavimus ėmė laikyti vis daugiau gyvūnų. Įrengė patalpas, kuriose paukščiai žiemoja.
„Dabar jau nespėsime, bet ankstyvą pavasarį ketiname įsigyti asiliuką. Tai dar vienas lankytojų noras. Dar įrengiame nedidelį muziejų, kuriame bus galima apžiūrėti elnių ragus, surinktas triušių statulėles ir įvairius suvenyrus. Tad kiek tik galime, tiek ir plečiamės“, – planus dėstė R.Lamauskas.
Kai atsirado sodyba, Ramūnas dirbo statybininku. Auksines rankas turintis vyras buvo graibstomas darbininkas, turėjo daugybę objektų.
Su ūkiu R.Lamauskas turėjo bendra tiek, kad jo tėvas buvo veterinaras, o motina dirbo miestelio felčere. Be to, jis pats gimęs ir augęs Saldutiškio miestelyje.
Renata yra kilusi iš Geniakalnio kaimo ant Lamėsto ežero kranto.
„Vienas nieko nepadarytum. O kai susitinka du žmonės, kurie vienas kitą stipriai palaiko ir papildo, tik spėk galvoti idėjas“, – nusišypsojo prieš trylika metų už Ramūno ištekėjusi Renata.
Baigusi mokyklą Saldutiškyje ji išvyko į sostinę mokytis tuomečiame Pedagoginiame universitete. Įgijusi matematikos ir informatikos bakalauro bei magistro laipsnius ji įsikūrė Vilniuje. Netrukus nusipirko butą, sukūrė šeimą.
Tačiau atsiradus sodybai pora ilgai nesvarstydama paliko gyvenimą mieste.
Pradėjusi tvarkyti dovanotą sodybą iš pradžių pora planavo darbus susirasti Utenoje ir važinėti čia dirbti. Bet Ramūnas savo rankomis įrengė seno namo vidų, atstatė sugriuvusį tvartą ir surentė daržinę, kurios sodyboje pirma nebuvo. Pamažu įsigijo technikos – du traktorius, kitokius padargus. Kitus darbus Ramūnas ir pamiršo, o Renata dar įsidarbino Saldutiškio mokykloje.
Nei banko paskolos, nei jokios Europos Sąjungos paramos sodybos savininkai neėmė. Viską daro savo lėšomis. Kiek surenka iš mokesčio už apsilankymą, tiek atiduoda už gyvūnų išlaikymą.
Kartais čia atvyksta po kelias dešimtis žmonių per dieną. Randasi vis naujų lankytojų, o didelė dalis sugrįžta. Ir klausia – ką šeimininkai turi nauja?
Pastaruoju metu užplūdo užsienyje gyvenantys ir atostogoms į gimtinę sugrįžę lietuviai, taip pat atvyksta latvių autobusų.
„Lankytojai yra mūsų vienintelė parama. Pas mus galima praleisti visą dieną. Yra pavėsinė, galima atsivežti savo maisto. Leidžiame šerti gyvūnus, bet prieš tai patikriname ėdalą.
Laukiame įvairaus amžiaus lankytojų. Vaikams įrengta žaidimų aikštelė, sūpynės, smėlio dėžė, batutas. Teritorijoje negalima vartoti alkoholinių gėrimų, rūkyti ir atsivežti savų gyvūnų, nes jie gali išgąsdinti vietinius gyventojus“, – apie sodybą pasakojo Ramūnas.
Naujų triušių veislių sodybos šeimininkai arba jų draugai bei pažįstami parvežė iš tarptautinių parodų Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje.
Lamauskai triušių porai atsivesti palikuonių leidžia 2–3 kartus per metus. Tad dažniausiai triušiukai užsakomi prieš pusmetį.
Šeima taip pat veisia ir dekoratyvinius triušius, kuriuos kiti perka kaip naminius gyvūnus.
Daugelis triušių turi vardus. Tačiau šeimininkai labiau juos atskiria pagal charakterį.
Pavyzdžiui, Siamo veislės triušio būdas primena Siamo katę. Kai šeimininkai įdeda jam ėdesio, jis ateina ne iškart, o tik tada, kai pats nori.
Ypač aktyvūs yra ugniniai triušiai, net grotelės braška, kai laksto voljeruose.
Suaugę jie sveria apie 3,5 kg. Kuo triušiai stambesni – tuo ramesni. Viena ramiausių veislių – Prancūzijos avinai.
Kai kurie suaugę triušiai, pavyzdžiui, Belgijos milžinų veislės, sveria apie 10 kg. Tokių iš voljero neiškelsi, užtat leidžiasi glostomi.
52
Tiek veislių triušių auginama sodyboje šalia Utenos.
