Akordeonistas M.Levickis šunį auginti svajojo jau seniai. Iš Tauragės kilęs ir šiuo metu Vilniuje gyvenantis muzikantas nuo vaikystės augo gyvūnų apsuptyje.
Martyno krikštatėvis augino nutrijas, o leisdamas laiką sodyboje būsimasis muzikantas matydavo ir bebrų, ir šernų, ir kitų laukinių gyvūnų.
Tokioje aplinkoje užaugusiam M.Levickiui gamta tapo labai artima ir jis kantriai laukė, kada pats turės kokį nors augintinį, galės juo savarankiškai rūpintis.
Pastaruosius keletą metų Martynas vis pagalvodavo apie šunį, bet nesiryždavo jo įsigyti dėl įtempto repeticijų bei koncertų tvarkaraščio.
Prieš penkerius metus studijas Londono karališkojoje konservatorijoje baigęs ir dabar nuolat koncertuojantis M.Levickis galiausiai susitaikė su tuo, kad jo dienotvarkė artimiausiu metu laisvesnė jau nebus, nebent išėjus į pensiją.
Taigi Martynas nusprendė savo norą išpildyti nieko nelaukdamas ir šių metų sausį įsigijo 4 mėnesių prancūzų buldogų veislės patiną Žorį.
Būtent tokį, apie kokį ir svajojo. O tokiu vardu šuo buvo pavadintas pagal savo tėvą Žorą. Dabar baigiantis metams M.Levickis džiaugiasi, kad jo muzikinę veiklą ir šuns auginimą suderinti pavyksta.
„Žinoma, Žorį prižiūri ir mano mama, ir vadybininkas, jis dažnai būna mūsų biure ar studijoje. Jis tapo visų šunimi.
Bet tai yra gerai, nes jis nesėdi kur nors vienas uždarytas ir nelaukia, kol grįš šeimininkas, o puikiai leidžia laiką bendraudamas, keisdamas aplinką. Jo draugai – visi“, – apie augintinį pasakojo M.Levickis.
Tiesa, Martynas prisipažino, kad tenka pasukti galvą, kur augintinį palikti, ypač tuomet, kai skrenda groti į užsienio šalis.
Žoris dar nėra keliavęs lėktuvu. Šunį vežtis kartu į tolimesnes išvykas Martynui būtų pernelyg sudėtinga. Juk jam ir taip tenka gabentis nemažai bagažo – lagaminą ir masyvų muzikos instrumentą, tad su šunimi skristi būtų tikrai nepatogu.
Užtat Lietuvoje Žoris į M.Levickio koncertus dažnai keliauja su šeimininku.
Prieš keletą mėnesių juodu kartu leidosi į koncertinį turą po mūsų šalį.
„Tada jis buvo mažesnis ir buvo visko – lojimo, cypimo, kuris girdėdavosi net per koncertą.
Asistentas jį prižiūrėdavo, kai aš repetuodavau, bet šunelis vis tiek kartais pabėgdavo ir atskuosdavo paišdykauti aplink mano kojas“, – su šypsena įspūdžiais dalijosi M.Levickis.
O kartą pats akordeonistas sumanė pajuokauti. Žoris jau buvo įpratęs, kad jo šeimininkas nuolat laiko rankose kažkokį didelį garsus leidžiantį daiktą, o Ukmergėje vykusiame koncerte grojo ir M.Levickio mokinys.
Kai jis buvo scenoje, Martynas atsisėdo žiūrovo vietoje salėje. Staiga į sceną įbėgęs Žoris labai sutriko, ėmė dairytis supratęs, kad ten groja ne jo šeimininkas.
Internete paskleista daugybė filmuotų vaizdelių, kuriuose šunys ūkia ir staugia, kai jų šeimininkai šalia groja kokiais nors instrumentais.
Būna juokinga, bet nelabai aišku, ar šuo tai daro iš pasitenkinimo, ar atvirkščiai. Užtat M.Levickis jau nuo pat pirmų dienų atrado, kokia muzika jo augintiniui patinka.
„Kai groju klasikinę muziką, jis gali ramiai prie pat kojų tupėti, net gulėti. Jam tokia muzika priimtina. Tačiau niekada nepamiršiu, kai jo akivaizdoje pirmą kartą užgrojau šiuolaikinę, modernią muziką, kur skamba disonansai.
Šuo į mane taip keistai pažiūrėjo, lyg klausdamas: kas čia darosi? Ir nuėjo į toliausią kambario kampą, kad jam mažiau girdėtųsi“, – tai prisiminęs nusijuokė bene garsiausias Lietuvos akordeonistas.
Pas dresuotojus M.Levickis savo augintinio nevedė.
Auklėti šunį ir jį išmokyti bent kelių komandų muzikantas stengiasi pats.
Martynas tikino, kad Žoris labai protingas šuo ir viską supranta net ir be komandų.
„Gal ir keistai skamba, bet mes susikalbame. Jis supranta mane iš vieno žodžio. Kai pasakau, kad ko nors negalima, to ir užtenka.
Arba sureaguoja tinkamai, kai, pavyzdžiui, kur nors padrąsinu jį laisvai lakstyti. Ko gero, jis įsiklauso į mano balso intonaciją“, – svarstė M.Levickis.
Žoris moka po komandos atsitūpti, Martynas dar ketina išmokyti jį, kai liepiama, atsigulti. O daiktus šeimininkui atneša net neprašytas.
Akordeonistas tuo stebisi, nes knygose, kurias jam yra tekę skaityti apie šią veislę, rašoma, kad prancūzų buldogai nemėgsta pažaidę su kokiu nors daiktu jį atnešti žmogui atgal.
Norėdamas pažinti, suprasti, išmokti auklėti augintinį kartu su juo Martynas įsigijo ir knygą būtent apie šią veislę. Tačiau jau dabar jis pastebi, kad daug kur jo šuo elgiasi kitaip.
Pavyzdžiui, knygoje rašoma, kad prancūzų buldogai nėra skirti bėgikams ir nereikėtų planuoti vakarinių pabėgiojimų kartu su šiuo šunimi.
Tačiau Martynas tikino, kad jo šuo lauke laksto kaip žvėris ir jį sunku nuvarginti.
Dar rašoma, kad prancūzų buldogai tinka tiems, kurie mėgsta namuose sėdėti ant sofos ir turi mažai veiklos už namų sienų.
Bet vietoje nenustygstantis Žoris M.Levickį iš lovos kelia anksti ir ragina su juo imtis veiklos.
„Mano biologinis laikrodis nesutampa su profesiniu laikrodžiu. Man tenka keltis labai anksti, o didžiausi, svarbiausi dalykai mano gyvenime – koncertai, kelionės – vyksta vėlai vakare.
Rytą norėtųsi ilgiau pamiegoti, bet Žoris gali šokti į lovą 6 valandą ryto ir nutaisyti klausiamą žvilgsnį: kodėl dar neiname?“ – paaiškino M.Levickis.
Pasak tos pačios knygos apie prancūzų buldogus autoriaus, šie šunys nėra labai šoklūs, bet Žoris šokinėja kaip pasiutęs.
Taip pat esą šios veislės šunys nemėgsta plaukioti.
Tačiau M.Levickis juokėsi, kad, ko gero, kitą vasarą ir tai galėtų išbandyti.
Prancūzų buldogas Žoris teikia daug džiaugsmo ne tik šeimininkui bei jo draugams ir kolegoms, bet ir gatvėje sutiktiems nepažįstamiems žmonėms.
Kai kurie šunį ima myluoti, net paima ant rankų. Užtat Žoriui sunkiau bendrauti su kitais šunimis.
Martynas pastebėjo, kad kiti šunys jo augintinio prisibijo.
Gal draugų Žoris susiras per gyvūnų globėjo Šv. Pranciškaus dienos šventę rugsėjo 30 dieną prie Kauno pilies.
