Uodegos vizginimas ir seilėti šuniški bučiniai gali virsti lojimu, urzgimu ir kandimu.
Kai kurių šunų elgesys pasikeičia greičiau nei kitų. Ir Evanas MacLeanas, Arizonos universiteto (JAV) psichologas ir antropologas, nutarė išsiaiškinti, kodėl.
E.MacLeanas mano, kad tokio skirtingo elgesio priežastis gali padėti paaiškinti hormonai.
Naujame tyrime, aprašytame žurnale „Frontiers in Psychology“, E.MacLeanas su kolegomis atskleidė, kad hormonų oksitocino ir vazopresino lygiai veikia šunų socialinį elgesį ir agresiją.
Tarnybiniai šunys, išveisti dėl jų stabilaus temperamento, turi daug aukštesnį oksitocino lygį kraujyje, nei kiti jų gentainiai.
O tie šunys, kurie yra agresyvesni su kitais šunimis, turi daugiau vazopresino.
Kas sukelia šunų agresiją?
„Tai pirmas tyrimas kuriuo stengiamasi nustatyti vazopresino ryšį su šunų agresija. Ir tyrimas atveria naujas gydymo galimybes“, – interneto svetainei „National Geographic“ teigė tyrimo bendraautorė Indianos universiteto Kinsey instituto (JAV) biologė Sue Carter, kuri kelis dešimtmečius tyrė šiuos hormonus.
Tinkamomis sąlygomis dauguma šunų gali pademonstruoti agresiją. Paprastai ją sukelia galima grėsmė keturkojų ėdesiui, kiti šunys ar žmonės.
Kaip paaiškino Minesotos universiteto (JAV) šunų ekspertė, padėjusi dresiruoti Minesotos šunų prieglaudos „Twin Cities Humane Society“ gyvūnus, bet nedalyvavusi minėtame tyrime, kai kuriems šunims ypač dideliu iššūkiu iš pradžių gali tapti pririšimas prie pavadėlio.
„Jie jaučiasi pakliuvę į spąstus ir negalintys išsilaisvinti. Ir kartais geriausia gynyba atrodo puolimas“, – paaiškino ekspertė.
Kasmet JAV pasitaiko 4,5 milijono šunų įkandimų. Šunys dažniausiai į gyvūnų prieglaudas atiduodami būtent dėl agresijos.
Tačiau suprasdami šunų agresijos priežastis ir sugebėdami tam užkirsti kelią, galime išgelbėti tiek keturkojų, tiek ir žmonių gyvybes.
Priežasties paieškos
Kaip ir daugumą kitų dalykų, agresiją sukelia tiek prigimtis, tiek ir išmoktas elgesys.
Jauname amžiuje įgyta patirtis gali šunis padaryti agresyviais. Tačiau tai nulemia ir šuns temperamentas, taip pat hormonai.
S.Carter jau savo karjeros pradžioje iškėlė klausimą, ar oksitocinas, pirmiausia žinomas kaip atliekantis svarbų vaidmenį gimdant ir užmezgant ryšį tarp mamos bei vaiko, paaiškina, kodėl preriniai pelėnai (lot. Microtus ochrogaster), pasirenka partnerį visam gyvenimui.
Išties oksitocino lygis preriniuose pelėnuose pakyla tada, kai jie įsirengia lizdą ir pradeda poruotis.
Tačiau taip pat S.Carter pastebėjo kai ką neįprasto. Susiporavę preriniai pelėnai patinai tampa agresyvūs kitų gentainių atžvilgiu, išskyrus savo partnerę.
Tolimesniais tyrimais nustatyta, kad tai lemia vazopresinas. Užblokavus vazopresiną preriniai pelėnai tapdavo taikesni.
Kiti mokslininkai panašius rezultatus nustatė kitose gyvūnų rūšyse, tačiau niekas netyrė naminių šunų.
E.MacLeanas pradėjo manyti, kad oksitocinas ir vazopresinas gali turėti poveikį, tačiau mokslinėje literatūroje to išsamiai aprašyta nebuvo.
Tyrėjai spėjo, kad agresiją gali lemti aukštas tostesterono lygis. Tačiau iškastruoti šunys ne visada būna mažiau agresyvus nei nekastruoti.
Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad, bandant rasti seratonino ryšį tarp depresijos ir jaudulio, rezultatai buvo skirtingi.
Tačiau oksitocino ir vazopresino poveikis įvairiems gyvūnams buvo vienodas. Ir tai E.MacLeanui suteikė vilties.
Nauji atsakymai, nauji klausimai
Mokslininkas pradėjo domėtis šunimis, kurie demonstravo neprovokuojamą agresiją kitų šunų atžvilgiu ir juos gretinti su tos pačios veislės, amžiaus ir lyties neagresyviais šunimis.
Mokslininkai atliko eksperimentą, prieš kurį paėmė kraujo mėginius, kad pamatuotų vazopresino ir oksitocino lygius.
Tada E.MacLeanas, paprašė šunų savininkų pravesti savo augintinius pro vieną iš 3 pliušinių šunų, kad įvertintų jų reakciją. Po to vėl paėmė kraujo mėginius.
Nenuostabu, kad agresyvūs šunys urzgė ir lojo ant pliušinių žaislų daug labiau, nei neagresyvūs. Agresyvių šunų kraujyje taip pat buvo rasta daugiau vazopresino.
Kitame eksperimente E.MacLeanas su kolegomis leido šunims pagalbininkams susitikti grėsmingu nepažįstamuoju arba svetimu šunimi.
Abiem atvejais šunys pagalbininkai išliko ramūs, o jų kraujyje oksitocino lygis buvo aukštesnis, nei įprastų naminių šunų.
„Prieš paveikdami agresiją turime nustatyti jos biologinę prigimtį. Niekas šių hormonų anksčiau netyrė“, – teigė E.MacLeanas.
Tyrimų rezultatai parodė naują atskaitos tašką, tačiau E.MacLeanas perspėjo, kad dar neaišku, ar vazopresinas sukelia agresiją, ar jis tik būna paleidžiamas į kraują, kaip atsakas agresijai.
Šie rezultatai mums gali ir nepadės suprasti, kuris šuo yra geresnis, tačiau leis šeimininkams suprasti, kodėl jų augintiniai gali būti agresyvūs.
