Loreta tikino, kad kasdien jai pavyksta išgelbėti bent vieną šunį, o kartą per dieną išgelbėjo net septynis keturkojus.
Daugiau nei prieš metus nusprendusi pailsėti nuo muzikos ji savanoriauja Los Andžele veikiančioje gyvūnų gelbėjimo organizacijoje „Hope for Paws“, kuri visame pasaulyje žinoma dėl savo žygdarbių keičiant benamių keturkojų likimą.
Šios organizacijos įkūrėjas Eldadas Hagaras yra labai gerbiamas ir populiarus žmogus Amerikoje. Su juo L.Frankonytė dviese gelbėja gyvūnus. Kiti organizacijos darbuotojai iš biuro derina veiksmus, renka informaciją.
Internete plinta filmukai, kuriuose užfiksuota, kaip Loreta stengiasi padėti gatvėje gyvenantiems šunims. Prieš porą mėnesių pasirodžiusi vaizdo medžiaga, kurioje buvo įamžinta šuns, vardu Gershwinas, gelbėjimo operacija, per naktį peržiūrėta kone 400 tūkstančių kartų.
Senbernaro mišrūno nuotraukomis pasidalijusi Loreta feisbuke rašė, kad šio gyvūno gelbėjimo operacija jai buvo ypatinga, todėl ji jaudinosi kaip niekada: „Mano širdis daužėsi, keliai drebėjo. Buvau viena priešais šunį ir turėjau tik vieną galimybę.
Niekada nesu naudojusi kilpos, o su ja turėjau pagauti apie 50 kilogramų sveriantį šunį svilinant kone 40 laipsnių karščiui.“
Kai susisiekiau su Loreta, Los Andžele buvo ankstyvas rytas.
Gyvūnų globėjai tą naktį sunkiai sekėsi miegoti.
Išvakarėse jai į ranką įkando šuo. Gydytojas išrašė vaistų nuo patinimo ir skausmo.
„Tai pirmas kartas, kai per gelbėjimo operaciją įkando šuo.
Mažas pudeliukas buvo labai sužalotas – jam buvo nutraukta letenėlė. Kai sugriebiau jį už sprando, vargšelis, matyt, iš išgąsčio man įkando.
Automobilyje gyvūnas nurimo, aplaižė mane. Pirmiausia į veterinarijos kliniką nuvežėme šuniuką, tada pagalbos į gydytoją kreipiausi aš“, – apie savo kasdienybę pasakojo L.Frankonytė, gyvūnus gelbėjanti visoje Amerikoje.
– Kaskart nerimaujate, ar pavyks išgelbėti šunį. Bet ar nekyla pavojaus ir jūsų gyvybei, kai vykstate į vargingus, nusikaltimais bei narkotikų prekyba garsėjančius kvartalus?
– Taip jau yra, kad dažnai tenka lankytis pavojinguose rajonuose, nes ten daugiausia randama benamių, apleistų šunų. Dažniausiai pavyksta susitarti su vietos gyventojais, kad leistų išgelbėti gyvūną. Su sąlyga, kad nebus filmuojama.
Pavojingiausia vakare ir naktį, kai nusikaltėliai aiškinasi santykius, vyksta susišaudymai.
Prieš man tampant savanore vienas gyvūnų gelbėtojas buvo taip sumuštas, kad atsidūrė ligoninėje.
– Peržiūrėjau vaizdajuostę, kurioje užfiksuota, kaip gelbėjate kalytę su ką tik atsivestais šuniukais. Kaip sužinote tokias istorijas?
– Mums paskambino moteris, kuri pamatė per kelią bėgančią kraujuojančią kalytę ir suprato, kad ji ką tik atsivedė šuniukų.
Kalytę ir jos vaikus suradome po apleistu namu.
Ten tvyrojo baisi nešvara, tįsojo negyvos žiurkės, šliaužiojo visokie ropliai, vorai.
Kai tenka dirbti antisanitarinėmis sąlygomis, vilkime specialius kostiumus, kad apsisaugotume nuo parazitų, nešvarumų.
– Kokia įsimintiniausia išgelbėto augintinio istorija?
– Tokios širdį veriančios yra dvi šių metų istorijos.
Jas internete paviešinsime Kalėdų laikotarpiu.
Vienos istorijos heroję kalytę Hermione į Los Andželą prieš kelis mėnesius atsivežėme iš Pietų Karolinos. Iš ten mums paskambinusi moteris papasakojo, kad po Gastono miestelio apylinkes laksto šuo su metaliniais spąstais ant letenos.
Beglobius gyvūnus gaudanti tarnyba penkias dienas negalėjo jo sučiupti. Ta tarnyba sužalotus šunis tuoj pat užmigdo, nes gydymas per brangiai kainuoja.
Tačiau policijos pareigūnai mus įspėjo – jeigu pasirodysime tose valdose, būsime areštuoti.
Tada Eldadas parašė feisbuke gerbėjams, kurių yra daugiau nei milijonas, kad su manimi turi važiuoti į Pietų Karoliną ir išgelbėti sunkiai sužeistą šunį, tačiau negali to padaryti, nes būsime areštuoti. Tūkstančiai gerbėjų užbombardavo skambučiais to regiono policijos departamentą.
Telefono linija buvo užimta ištisą parą – pareigūnų darbas buvo paralyžiuotas. Tuomet policijos viršininkas paskambino Eldadui ir paprašė pašalinti iš feisbuko tą kreipimąsi, nes jiems be perstojo skambina žmonės dėl šuns ir trukdo dirbti.
Eldadas pasakė, jog negali to padaryti, kol negaus garantijų, kad jam bus leista sugauti šunį. Derybos buvo ilgos. Galiausiai policijos vadovas nusileido: „Gerai, duodame vieną dieną pabandyti sugauti šunį.“
Naktį išskridome į Pietų Karoliną. Skrydis dviem lėktuvais truko daugiau kaip penkias valandas. Pirmą dieną šuns neradome, nes išgąsdintas policijos jis slėpėsi. Kitą dieną paprašėme policininkų, kad jie nesisukiotų toje teritorijoje su savo automobiliais.
Šunys protingi – atpažįsta grėsmę keliančius žmones, mašinas ir lekia tolyn.
Kai radome sužeistą gyvūną, pašėrėme, bet nepavyko jo sugauti. Galiausiai keturkojis nubidzeno į vieno žmogaus sodą ir krūmuose atsigulė.
Sukvietėme aplinkinių namų gyventojus, susirinko gal apie 20 žmonių. Teritoriją apsupome tinklais – buvome jų atsivežę net keletą dėžių – ir tokiu būdu gyvūną pagavome per 37 sekundes.
Tai buvo juodos spalvos labradorų veislės kalytė. Dėl per didelio svorio buvo leista lėktuvu ją skraidinti tiktai bagažo skyriuje. Mes nesutikome, pasiūlėme nupirkti papildomai tris bilietus, kad ji galėtų ant kelių sėdynių patogiai gulėti. Tačiau to padaryti mums nebuvo leista.
Tada išsinuomojome didžiulę mašiną, joje patiesėme čiužinį, paguldėme šunį ir per keturias dienas, kirtę aštuonias valstijas, grįžome į Los Andželą.
Visą kelią Hermione gulėjo kaip karalienė. Kai įjungdavome relaksacinę muziką, ji atsiguldavo ant nugaros ir palaimingai mataruodavo letenomis.
Kasdien sustodavome ir apsilankydavome pas veterinarą, kad pakeistų kalytei kojos tvarsčius. Pietų Karolinos veterinarijos klinikoje mums buvo pasakyta, kad Hermione koją reikia amputuoti, bet aš nesutikau. Eldadas man pritarė.
Los Andžele turime specialistą, kuris daro stebuklus gelbėdamas gyvūnus. Kiekvieną dieną gyvūnui keičiant tvarsčius nukrisdavo po vieną kojos pirštą. Kol grįžome į Los Andželą, buvo likęs tik vienas.
Ačiū Dievui, buvo likusi pagrindinė pagalvėlė, todėl pavyko išgelbėti koją.
Letenos Hermione neturi, bet turi vieną nagą, vieną didelę ir vieną mažytę pagalvėlę.
Kalytei buvo atliktos dvi ar trys operacijos. Kol gijo koja, ji gyveno mano namuose. Šiuo metu Hermione yra pas Eldadą. Mes ilgokai jos niekam nesiūlėme priglobti, nes paaiškėjo, kad širdyje ji turi kirminų.
Pietų Karolinoje, kur klimatas drėgnas ir karštas, tokia liga paplitusi, todėl ten šunims kas mėnesį profilaktiškai reikia duoti vaistų, kad nesusirgtų.
Gyvūno širdies liga gydoma jau šešis mėnesius. Šiuo metu gydymas eina į pabaigą, todėl tikimės atrasti žmogų, kuris norės priglausti gyvūną.
– Kiek kainuoja panašios gyvūnų operacijos?
– Po keletą tūkstančių JAV dolerių. Amerikoje veterinarų paslaugos labai brangios. Be to, gyvūnui atliekamos ir kitos procedūros – valomi dantys, atliekami kraujo tyrimai.
Prieš keletą mėnesių iš vienos gyvūnų prieglaudos išgelbėjau 12 metų aklą pudelių veislės kalytę. Ją būtų užmigdę. Nuvežiau pas specialistą, jai buvo atlikta akių operacija. Su nuolaida ji kainavo 8 tūkstančius JAV dolerių.
Brangiausios operacijos, kai reikia išgelbėti daug lūžių patyrusį šunį, pavyzdžiui, pakliuvusį po automobilio ratais. Arba kai reikia iš naujo laužyti negerai suaugusią koją ir dėti metalines plokšteles.
– Kokia yra kita per Kalėdas virtualiame pasaulyje pasklisianti šuns gelbėjimo istorija?
– Tai labiausiai mano širdį palietusi istorija. Tikiuosi, kad ir interneto lankytojų susidomėjimas bus milžiniškas.
Šios keturkojės kalytės vardas Alice. Kai ją radome, gyvūno būklė buvo apgailėtina – buvo susivėlusi, išplikusi, pudeliukės kūnelis gležnutis, vien kaulai.
Iš burnos sklido puvimo kvapas. Jai nesisekė ėsti, nors buvo labai alkana. Apžiūrėję veterinarai pasakė, kad jos gerklė išdeginta rūgštimi. Matyt, kažkas tyčia kalytei į burną įpylė rūgšties, dėl to ji prarado visus dantis, burnos žaizdos negijo. Ji pas mane gyveno du mėnesius, gaminau jai specialų maistą.
Alice gaudavo daug vaistų nuo skausmo, antibiotikų, jai būdavo lengviau ėsti. O kai skausmas atlėgdavo, ji galėdavo ėsti dieną ir naktį – taip buvo išalkusi.
– Ar buvo atvejų, kai išgelbėtam gyvūnui niekuo nebegalėjote padėti?
– Išgyvenau vienintelį atvejį, kai gyvūną teko užmigdyti.
Šunį partrenkė automobilis, jam lūžo kaklas ir stuburas. Iš pradžių bandėme kelias dienas kovoti dėl jo gyvybės, bet supratome, kad nepavyks išgydyti.
Kitos gyvūnų globos organizacijos, neturinčios daug pinigų, užmigdo ir mažiau sužalotus keturkojus arba iš viso negelbėja beviltiškų gyvūnų.
Mes žmonių mums suaukotas lėšas skiriame ne tik išgelbėtiems gyvūnams, bet ir paremiame kitas gyvūnų organizacijas.
– Ar žmonės noriai aukoja, siūlo pagalbą?
– Amerikoje labai populiarios labdaros akcijos. Ten galima susitarti, kad, pavyzdžiui, kas mėnesį automatiškai 5 JAV doleriai iš algos būtų pervesti į gyvūnų globos organizacijos sąskaitą.
– Ar išgiję gyvūnai greitai randa naujus šeimininkus?
– Mūsų vaizdajuostės padeda greitai surasti šunims naujus šeimininkus. Tačiau mes, nepatikėsite, darome griežtą atranką. Jau buvo norinčiųjų priglausti kalytę Hermione, bet tie žmonės netiko, nes pareiškė, kad kol bus darbe, kalytė galės pro specialią durų angą išeiti į sodą.
Šuo turi būti saugus namuose ir vienas lauke nevaikščioti, nes iš kiemo jis gali pabėgti, jį gali pavogti. Be to, šie šunys jau yra patyrę traumų ir benamių dalią, tad norime, kad jie turėtų geras gyvenimo sąlygas.
– Jūs turite ir du nuolatinius augintinius.
– Turiu du pudelius. Juodaplaukei Boni jau 14 metų, aš ją auginu nuo trijų mėnesių. Ji sveria apie du kilogramus.
O baltaplaukė Coco yra vos 900 gramų svorio. Išgelbėjau ją prieš penkerius metus iš prieglaudos, tad nežinau jos amžiaus – jau gali būti 17 ar 19 metų.
Ji buvo ligota, apleista, po liežuviu turėjo auglį, tad buvo ruošiamasi ją užmigdyti. Viena draugė parašė man į feisbuką, kad mažą šuniuką po dviejų valandų užmigdys, ar negalėčiau jo laikinai priglausti, kol atsiras nuolatiniai šeimininkai. Kai pamačiau nuotraukas, iškart sutikau.
– Kaip jūsų augintiniai sutinka laikinuosius gyvūnus?
– Labai gerai. Coco serga epilepsija ir dėl amžiaus sunkiai orientuojasi namuose, bet kur atlieka gamtinius reikalus, tačiau kai atvedu sergantį gyvūną, pirma pribėga ir šalia atsigula – tokiu būdu slaugo.
– Kaip susipažinote su gyvūnų globos organizacijos įkūrėju E.Hagaru?
– Prieš šešerius metus važiavau iš parduotuvės ir pamačiusi lauke lakstantį benamį šunį bandžiau jį sugauti, bet nesėkmingai. Tada paskambinau moteriai, kuri užsiima šunų gelbėjimu.
Ji rekomendavo kreiptis į Eldadą ir davė jo telefono numerį. Jis iškart atvažiavo, ir pagavome šuniuką.
Po to su E.Hagaru nebendravau dvejus ar trejus metus.
Kitą susitikimą išprovokavo triušis. Eidama į meditacijos centrą aptikau mažą ilgaausį. Pagauti jo neįstengiau, tad vėl kreipiausi į E.Hagarą. Jis atvyko kitą rytą su gyvūnų gelbėtoju iš Kosta Rikos.
Tą triušį dvejus metus auginau savo namuose. Mes su Eldadu susidraugavome, o pernai rugsėjo 18 dieną aš įsitraukiau į gyvūnų gelbėjimą.
Viskas prasidėjo tada, kai po trijų mėnesių atostogų Lietuvoje grįžau į Los Andželą ir Eldadas mane pasitiko oro uoste. Paimdamas lagaminą pranešė: „Negaliu tavęs iš karto namo parvežti, nes reikia vieną mažą šuniuką išgelbėti.“ Aš pasakiau: „Gerai, važiuojam.“
Tai buvo čihuahua veislės kalytė, o šie maži šunys linkę kandžiotis. Aš puoliau prie gyvūno ir akimirksniu pagriebiau. Eldadas buvo priblokštas.
Paklausė – negi visai nebijau šunų? Pasakiau, kad priežastis – ne drąsa, o tai, kad esu pavargusi, labai noriu miego, tad nesiruošiu šuniuko gaudyti visą naktį.
Kitą dieną jis man paskambino ir paklausė, ar noriu važiuoti gelbėti dar vieno šuns. Mielai sutikau.
– Kiek Amerikoje yra tokių organizacijų?
– Manau, mes esame vieninteliai, gelbėjantys šunis gatvėse, ir tokiu dideliu mastu. Mums gali skambinti iš bet kurios Jungtinių Amerikos Valstijų vietos, jei reikia, galime gelbėti gyvūną užsienyje.
– Girdėjau, kad jums teko gelbėti ir gaidį?
– Kartą paskambino moteris, auginusi kažkieno išmestą gaidį. Jis penktą ryto imdavo garsiai plyšauti, todėl kaimynai pradėjo skųstis, grasindami giesmininką nušauti. Teko mums ištiesti pagalbos ranką. Eldadas, gaudydamas gaidį, nukrito ant cementinių laiptų ir susitrenkė nugarą.
Kol jis gulėjo iš skausmo negalėdamas atsikelti, aš tą gaidį pagavau. Šiuo metu gaidys auga turtingų žmonių rančoje.
– Kiek žmonių dirba E.Hagaro įkurtoje organizacijoje „Hope for Paws“?
– Mudu su Eldadu esame pagrindiniai gelbėtojai. Biure dirba dvi asistentės, keletą dienų per savaitę ateina vaizdo medžiagos montuotojas. Jeigu sudėtume visus filmukus, kurie buvo internete viešinami penkerius metus, iš viso būtų pusė milijardo peržiūrų. Tai – labai daug.
– Esate veganė, nevartojate alkoholio, nenešiojate odinių bei kailinių drabužių, batų ir rankinių. Kur ieškote madingų ir kokybiškų daiktų? Kokį maistą perkate?
– Los Andželo parduotuvėse yra didelis veganiškų produktų pasirinkimas, o aš labai mėgstu gaminti. Be to, yra nemažai veganiško maisto restoranų.
Nemažai dizainerių kuria drabužius, rankines iš netikros odos ir kailio. Labai mėgstu britų dizainerės Stellos McCartney drabužius ir rankines. Ji iš sintetinės odos arba sintetinio kailio padaro nuostabių dalykų.
Produktams susidėti naudoju medžiaginius maišelius. Daug metų rūšiuoju buitines atliekas, stengiuosi pirkti kuo mažiau produktų, kurie yra plastikinėje pakuotėje.
– Dainavote, kūrėte muziką, bet sakote, kad atėjo laikas sustoti, pakeisti gyvenimo kryptį ir įsikrauti energijos. Nepasiilgstate scenos?
– Dažnai darau pertraukas ir manau, kad tai labai sveika. Būna, kad rašai dainas ir viskas eina kaip per sviestą, o pakui staiga nieko gero negali sukurti.
Aš savęs neprievartauju – jei nejauti įkvėpimo ir pasitenkinimo esama veikla, reikia daryti pertrauką.
Turiu draugų, kurie stengiasi būti produktyvūs net jei nesiseka, net kai veikla neduoda norimų rezultatų. Galiausiai pervargsta, nusivilia, ima vartoti narkotikus ar alkoholį.
Tad kodėl ilsėdamasi nuo muzikos negaliu užsiimti kokia nors labdara?
Tai prasmingiau nei graužtis, kad kas nors nepavyksta. Tiesa, po truputį jau ėmiau dirbti prie vieno miuziklo.
– Kiek metų gyvenate Los Andžele? Ką šis miestas jums reiškia?
– Šiame mieste esu jau gal dešimt metų. Man nėra sunku prisitaikyti – gyvenau ir Ispanijoje, ir Anglijoje, ir Majamyje. Man visur patiko, bet Los Andželas mane žavi tuo, kad čia daug bendraminčių. Ir energija gera.
Anksčiau gyvenau bute miesto centre, tačiau šurmulys nusibodo. Dabar įsikūriau ramiame nuosavų namų kvartale. Mano namas yra netoli miškelio, tad dažnai į kiemą atliuoksi stirnų.
Esu namų žmogus, man patinka tvarkytis, gražinti buitį.
Mano namai – uostas, juose pailsiu. Mėgstu pasikviesti į svečius draugų, kartu žaidžiame stalo žaidimus. Man nereikia triukšmingų švenčių ar diskotekų. Mėgstu skaityti, užsiimu joga.
Mano namuose vyrauja art deco stilius, susipina klasika ir modernizmas. Labai mėgstu Holivudo glamūrinį stilių, puošnias interjero detales, paveikslus. Renku antikvarinius porcelianinius pudeliukus. Namuose turiu daug orchidėjų.
Draugai manęs neretai prašo, kad jiems sukurčiau interjerą, parinkčiau baldus. Man tai visai neblogai sekasi. Mėgstu ir sode pasikapstyti, pasodinu gėlių.
– Susidaro įspūdis, kad neturite jokių silpnybių?
– Stengiuosi gyventi sveikai, tačiau tą dieną, kai mane sukandžiojo šuo ir teko kęsti skausmą, nutariau save pamaloninti – užsisakiau dvigubą porciją gruzdintų bulvyčių ir veganišką mėsainį. Jaučiausi to nusipelniusi.
Didelę silpnybę aš jaučiu apdarams, papuošalams, batams, rankinėms. Ką noriu, tą ir nusiperku, nes gyvenimas trumpas.
Neseniai lankiausi Las Vegase, gyvenau viešbutyje „Four Seasons“, pro savo numerio langą mačiau Stepheno Paddocko, kuris spalio 1 dieną sušaudė daug žmonių, išdaužytą viešbučio langą.
Viešbutyje manęs paklausė – noriu kambario su vaizdu į Las Vegaso panoramą ar į kalnus?
Paprašiau kambario su vaizdu į gatvę. Aš žinojau, kad pro langą matysiu teritoriją, kurioje žuvo daug koncerto dalyvių.
Kadangi prisižiūriu smurto atvejų su gyvūnais, manęs daug kas jau nebetrikdo.
Žinoma, susimąsčiau, kad ir man taip gali nutikti, todėl turiu džiaugtis kiekviena gyvenimo minute. Man labai patinka Las Vegasas su savo spindesiu, šou programomis, o skrydis lėktuvu trunka tik 40 minučių.
Išgarsino M.Jacksono daina
L.Frankonytė pirmuosius žingsnius į muzikos pasaulį žengė Lietuvoje, o paauglystėje koncertavo didžiausiose Rusijos arenose ir stadionuose su tokiomis žvaigždėmis kaip Ala Pugačiova (68 m.).
Vėliau studijavo Didžiosios Britanijos sostinėje Londone, baigusi mokslus čia įrašė dainą „Trouble with Boys“. Ji nuskambėjo populiariame amerikiečių seriale „Draugai“.
Viena didžiausių sėkmių L.Frankonytei nusišypsojo Los Andžele. 2010 metais kompanija „Microsoft“ lietuvės atliekamą Michaelo Jacksono (1958–2009) dainos „Stranger in Moscow“ versiją išplatino viso pasaulio internautų lankomame tinklalapyje „Windows Media Guide“. Vėliau L.Frankonytė įrašinėjo albumą, studijavo garso režisūrą.
