Kaunietė Jurgita Paurienė su šeima jau septynerius metus miega visai netoli krokodilo. Ir miega visiškai ramiai: grėsmingasis jos augintinis niekada nebandė ištrūkti iš savo stiklinio namo.
Dviejų kambarių bute viename Kauno gyvenamųjų rajonų išsitenka ne tik jauna gamtininkų šeima, bet ir visa šaltakraujų roplių bei spalvingų varliagyvių kolekcija: įvairiais balsais kurkia egzotiškos varlės, o terariume glūdi nedidelis kaimaninis krokodilas.
Augintinis neturi vardo
„Krokodilas neįprastas augintinis: nelinksmins, nesitrins palei kojas, nežiūrės graudžiai, prašydamas kąsnio nuo stalo. Tokiems augintiniams apibūdinti yra puikus angliškas posakis „view animal“ – jais galima grožėtis“, – paaiškino J. Paurienė.
Paklausta, kodėl sumanė auginti būtent krokodilą, egzotiškojo įnamio šeimininkė nusijuokė: nes tai vienas intelektualiausių roplių.
Erdviame terariume glūdintis kaimaninis krokodilas – vienas mažiausių šios rūšies roplių, kurie netgi suaugę siekia 1,2 – 1,5 metro ilgio, kai tuo tarpu kai kurių rūšių didieji krokodilai užauga ir iki 7 metrų.
J. Paurienės augintinis neturi nei vardo, nei kokių išskirtinių būdo bruožų.
„Tai tipiškas kaimaninis krokodilas. Tokiu gyvūnu geriausia gėrėtis pro terariumo stiklą. Tai tenkina ir mus, ir jį“, – sakė šeimininkė.
Kodėl neteko apetito?
Nors atrodo grėsmingas ir galintis apsiginti nuo bet kokių netikėtumų, krokodilas staigmenų ir pokyčių itin nemėgsta. Tuo augintoja įsitikino vos jį atsigabenusi. Labai ilgai krokodilas neėdė.
„Skambinu veterinarams, klausinėju, kodėl mano krokodilas neteko apetito, – prisiminusi juokėsi šeimininkė. – O šie tegali pakonsultuoti nebent dėl šuns ar katės.“
Galų gale susisiekė su vienoje krokodilų fermų užsienyje dirbančiu lietuviu. Šis nustatė „diagnozę“: krokodiliukas neėda dėl streso, mat nepakenčia gabenimo, vietos pokyčių, netgi pakitusio terariumo interjero. Jie ir gamtoje prisiriša prie konkrečių vietų.
Prisijaukinti nė nebando
Iš savo terariumo kaunietės roplys iškeliauja nebent vasarą, kai šeimininkai jį išsigabena į sodą pasiganyti ant žolės bei pasilepinti saulės voniomis, kurios būtinos visiems krokodilams. Šiaip nejudrus krokodilas ir gamtoje nepuola bėgioti, o išsitiesęs mėgaujasi saule.
Tačiau nejudrumas apgaulingas. Prireikus šis gyvis gali būti pašėlusiai vikrus. Juk gamtoje medžiojantys krokodilai garsėja gebėjimu pulti iš pasalų, visiškai netikėtai. Dėl visa pikta žolėje tįsantį krokodiliuką šeimininkė pririša – kad nepaspruktų. Bet jis niekada nėra jos užpuolęs.
„Jei pažįsti gyvūnus ir žinai jų charakterį, nekyla netikėtumų. Kol su gyvūnu elgiesi pagarbiai ir pagal jo taisykles – nelaimių nebus, ypač žinant, kokiomis gamtinėmis sąlygomis jis gyvena, ir pasistengus jam sudaryti kuo panašesnes sąlygas nelaisvėje“, – sakė kaunietė.
Gerbdama augintinio poreikius, šeimininkė kartais krokodilo ištisą pusmetį neliečia ir nepaima ant rankų.
Tačiau roplys puikiai skiria aplinką, kurioje gyvena, atpažįsta jį prižiūrinčius žmones, į kuriuos reaguoja skirtingai, nei kiti augintiniai. Štai prisiartinus šeimininkei, jis gali net nekreipti dėmesio, nes nemato grėsmės.
Bet įėjus svetimam žmogui, slepiasi po vandeniu ir atėjūną stebi iš ten.
Sočiai šersi, greitai augs
Terariume jis turi baseiną ir specialias lempas pasišildyti. Minta vien gyvulinės kilmės maistu. Kol buvo mažas, maitinosi žuvimis bei varlėmis, smulkiais nariuotakojais. Šerti jaunus krokodiliukus reikia kas antrą dieną, suaugę gali išbūti neėdę ir porą mėnesių. Tačiau savo krokodilui J. Paurienė tokios dietos netaiko.
Jis šeriamas kartą per savaitę – peliukais, žiurkiukais, viščiukais, papildomai duodama ir vitaminų. Kaip greitai krokodilas augs, priklauso nuo šėrimo intensyvumo, temperatūros bei terariumo dydžio. Erdvesniame terariume jis auga greičiau nei ankštame.
„Tokius gyvūnus pasirenka ne kiekvienas. Dažniau juos augina gamtininkai ar mokslininkai, kurie bent nelaisvėje bando išsaugoti nykstančias rūšis. Mėgėjų rankose tokie šaltakraujai dažniausiai ilgai neužsibūna. Mat prieš įsigydami žmonės mano, jog krokodilas bus smagus žaisliukas, o vėliau paaiškėja, kad su juo nepajuokausi“, – sakė J. Paurienė.
Metai, praleisti auginant kaimaną, ją išmokė gėrėtis pavydėtina krokodilo kantrybe ir savitvarda.
Juk valandų valandas nejudėdamas tūnantis krokodilas iš tiesų bet kada pasirengęs žaibiškai veikti.
Auginti namuose nepatartina
Alma Pikūnienė
Lietuvos zoologijos sodo vyresnioji herpetologė
„Krokodilai – vieni seniausių planetos roplių, sugebėję prisitaikyti per tūkstančius metų. Negali prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų neturėdamas proto. Tai iš tiesų protingi gyvūnai, juos įmanoma dresuoti, netgi susidraugauti su jais.
Tačiau niekada negalima būti tikriems, kad gyvūnas netaps agresyvus. Dėl to auginti krokodilo namuose niekam nerekomenduočiau – tai nesaugu.
Kiekvienam plėšrūnui, taigi ir krokodilui, svarbi jo teritorija. Jei žmogus jo teritoriją gerbia, nesiveržia į ją agresyviai, gyvūnas jaučiasi saugus. Krokodilas gali pulti, jei pasijunta nesaugus – jis gyvena pagal principą „geriausia gynyba – puolimas“.
Krokodilas ne tik atpažįsta žmones iš balsų, bet ir puikiai jaučia jų nuotaikas – veikiausiai pajunta streso metu organizmo išskiriamas medžiagas. Todėl niekada neinu prie terariumo susinervinusi: bendraudamas su plėšrūnu žmogus turi būti susitelkęs ir ramus, suvokti kiekvieno savo judesio padarinius, nujausti gyvūno reakciją.
Ropliai į žmogų reaguoja kitaip nei kiti augintiniai. Reakcija gali būti žaibiška, todėl laikant namuose bet kokį roplį būtina jį daug stebėti, kad išsiaiškintum, ką reiškia kiekvienas jo judesys, netgi akių kryptelėjimas.
