Kaip pasakojo Antanas, metų ir trijų mėnesių vokiečių aviganis Nordas – ne pirmas jo šuo. Prieš keletą metų verslininkas kitą vokiečių aviganį padovanojo giminaičiams, gyvenantiems Alytaus rajone. Zasko vardu pavadintas šunelis buvusį šeimininką temato kelis kartus per metus.
Apsigyvenę kartu su sužadėtine Aiste vyras panoro dar vieno šuns. „Į šeimą jis atkeliavo per daug neplanuojant“, – pasakojo Aistė.
Pora sulaukė skambučio iš veislyno ir pranešė, kad kalė atsivedė nuostabią šuniukų vadą. Nuvykę pažiūrėti šuniukų jiedu vieno iš jų kerinčiam grožiui atsispirti neįstengė.
Kadangi Antanas pripažįsta tik tokius šunis, kaip vokiečių aviganiai, iš prieglaudos keturkojo imti nenorėjo. Tačiau ateityje ketina priglausti keturkojį ir iš prieglaudos. „Retai kada grynaveislių vokiečių aviganių prieglaudose būna. Be to, nebuvo poreikio iš prieglaudos pasiimti, nes norėjosi tokios veislės, kurią jau pažįstu“, – tikino verslininkas.
Šuo – bendra svajonė
„Mūsų bendra gyvenimo svajonė – turėti tokį šunį. Ji išsipildė“, – „Augintiniui“ sakė Antanas. O Nordas Anupriškių teritorijoje mėgaujasi laisve, turi daug erdvės, gali ten sargauti.
Kaip tikino verslininkas, vokiečių aviganis šeimoje atsirado dar ir dėl to, kad namuose yra visos šuniui auginti reikiamos sąlygos. „Bute tokio šuns nepaauginsi, o maži šuniukai nei man, nei Aistei nepatinka“, – pasakojo vyras.
Antanui vokiečių aviganiai patinka labiausiai. O Aistė mano, kad šie šunys – vieni protingiausių keturkojų, juos lengva dresuoti. „Aš visuomet turėjau silpnybę tokiems dideliems šunims, kaip vokiečių aviganiai“, – sakė Aistė.
„Ir dideliems vyrams“, – juokaudamas pridūrė Antanas.
Kai trūksta laiko – palieka veislyne
Aktyvus gyvenimo tempas ne visuomet leidžia Antanui ir Aistei diena iš dienos būti su šunimi. Kai išvyksta ilgesniam laikui, Nordas pasilieka gimtajame veislyne. Ten jis lanko įvairiausias dresūros programas.
Vis tik pora stengiasi, kad šuo kuo daugiau laiko praleistų su šeimininkais. Kadangi Antanas dažniau išvyksta darbo reikalais, Aistė pasilieka gamtos apsuptyje esančiame pramogų ir poilsio parke „TonyResort“ Anupriškėse ir prižiūri šunį. Retsykiais šunimi pasirūpina pramogų ir poilsio parko darbuotojai. Kaip sakė Antanas, būna dienų, kai Nordas vyksta į biurą kartu su juo. Paklusnus ir išauklėtas šuo jokių rūpesčių nei automobilyje, nei biure nesukelia.
Lepinimui nepasiduoda, bet į lovą leidžia
„Nesame tie pakvaišę žmonės, kurie savo šunį lepintų prabangiais skanėstais. Auginame jį taip, kaip ir dauguma žmonių“, – pasakojo verslininkas. Per mėnesį maistui ir Nordo priežiūrai pora išleidžia apie 200–300 litų. „Žinoma, nemažai kainuoja ir apsilankymai pas veterinarą. O prabangių procedūrų kirpykloje ar grožio salone Nordui nereikia“, – sakė Aistė.
Antanas tvirtai įsitikinęs, kad vienas iš šuns lepinimo būdų – leidimas gyventi kartu su šeimininkais, o ne būti uždarytam voljere ar prirakintam prie būdos.
Be to, kiekvieną rytą Nordas lipa pas Aistę ir Antaną į lovą ir 15–20 minučių guli. „Galima sakyti, kad jo rytinis vizitas į mūsų lovą – savita tradicija. Naktį miega savo vietoje, o 7 val. ryto jis atsigula šalia mūsų ir dar pasnaudžia“, – su džiaugsmu prisiminė Aistė.
Dėl šuns nesipyksta
„Kaip aš pasakau, taip ir būna“, – juokavo Antanas, paklaustas, kas rytais keliasi išvesti šuns. Tačiau Aistė tikino, kad jos mylimasis keliasi anksčiau už ją, tad ir su šuneliu pasivaikšto jis.
Kitą kartą, kai reikia išvesti šunį, veda tas, kuris tuo metu gali, todėl dėl šuns jokių kivirčų nekyla. Anot jų, šuo netgi padeda sustiprinti tarpusavio ryšį.
„Šeimą šuo tikrai sustiprina ir sujungia mūsų santykius. Galima sakyti, kad tai šeimos branduolys“, – sakė Aistė.
Atsakingi šeimininkai – pavyzdys visuomenei
Tiek Aistė, tiek Antanas įsitikinę, kad naminių gyvūnų šeimininkai privalo būti atsakingi ir už savo gyvūną, ir už savo veiksmus – visada susirinkti gyvūno išmatas viešose vietose ir nieku gyvu neskriausti augintinio.
Kaip sakė Antanas, smurtas prieš gyvūnus – viena opiausių visuomenės bėdų. „Žmogus turi būti labai žemo lygio, jei muša keturkojį, kuris iš tiesų yra bejėgis ir negali pasipriešinti. Toks elgesys šlykštus ir nepateisinamas“, – pasipiktinęs kalbėjo verslininkas.
Pora įsitikinusi, kad jie gali prisidėti prie visuomenės auklėjimo. „Tikiu, kad žmonės, matydami, kaip visuomenei žinomi asmenys elgiasi su savo augintiniais, pradės elgtis taip pat“, – teigė Antanas.
Kai Antanas su Aiste patys imasi mokyti Nordą, niekada jo nemuša. Žinoma, kartais griežtesnio patempimo už pavadėlio prireikia.
Anot jo, už nuskriaustą gyvūną reikėtų ne pinige bauda bausti, o už grotų keliems mėnesiams pasodinti. Verslininkas neabejoja – jei žmogus muša šunį, katę ar kitą gyvūną, tai jis taip pat elgsis ir su žmogumi.
Puola ant automobilių ir cigarų
Geraširdis keturkojis Nordas nėra užpuolęs žmogaus ar įkandęs. Tačiau išdidus ir tvirto stoto šuo bijo važiuojančių automobilių ir dviračių. „Vos pamatęs atvažiuojantį automobilį, Nordas pritūpia, sėlina ir staiga puola loti ir pykti. Lygiai taip pat jis bijo dviračių“, – pasakojo Aistė.
Namuose Nordas jokių išdaigų nekrečia – nei bato, nei baldo nėra sugraužęs. Kaip sako Aistė, jei gerai šunimi rūpiniesi, tai jis neprikrės jokių pokštų.
Nors šiaip Antanas nerūko, tačiau retomis ir ypatingomis progomis leidžia sau surūkyti cigarą. Kad ir kaip cigarai patiktų Antanui, Nordas jam to daryti neleidžia. Vos tik Antanas į rankas paima cigarą, Nordas puola loti, urgzti, lyg perspėdamas apie pavojų. „Galvojome, kad dėl degtukų įžiebimo ar nuo ugnies. Tačiau Nordas puola ir ant nepridegto cigaro“, – su nuostaba pasakojo Aistė. Tad peršasi tik viena išvada: saugoti šeimininkų gyvybę – įgimta Nordo savybė.
