Nedidelėse kapinėse, šalia kurių – geležinkelio bėgiai, matyti įvairiausių kapų. Vieni įšdraskyti, kiti – apleisti. Tačiau į akis krito keletas sutvarkytų, gėlėmis ir degančiomis žvakėmis papuoštų kapų. Kai kurie gyvūną palaidoje šeimininkai ant kapo palikę mėgstamiausią keturkojo žaistą, antsnukį ar dubenėlį. Kiti kapai neseniai supilti ar sutvarkyti, o ant jų mirguliuojačios žvakių liepsnelės šildė ten palaidotų ištikimų draugų sielas.
Žmonės oficialiomis gyvūnų kapinėmis gali naudotis nemokamai. Pagrindinė taisyklė – nugaišusį gyvūną būtina užkasti bent 1 metro gylyje. Taip pat privaloma laikytis taisyklės, kad gyvūnų kapai butų ne toliau kaip 0,5 metro atstumu vienas nuo kito. Kapas turi būti pažymėtas taip, kad matytųsi. Žmonės duobę gali išsikasti patys arba užsisakę privačių įmonių paslaugas.
Į Vilniaus pašonėje, Liudvinavo gatvėje, įrengtas oficialias gyvūnų kapines kartu su fotografu atvykę sutikome moterį, gedinčią balandžio mėnesį nugaišusio vokiečių aviganio.
Vilniuje gyvenanti Tatjana sakė, kad kas kart aplankydama savo šuns kapą sutinka čia atvykusių žmonių. Tiesa, pati norėtų atvykti dažniau, jei tik kelias būtų tvarkingas ir automobilis neklimptų purve.
Paklausta, kodėl savo šunį palaidojo šiose kapinėse Tatjana tikino, kad namų kieme nebūtų galėjusi to padaryti, mat šuo svėrė 80 kilogramų. „Šiose kapinėse šunį palaidojo mano vyras. Aš negalėjau su tuo susitaikyti ir nedalyvavau laidotuvėse“, - sakė ji.
Tatjanos nuomone, gyvūnų kapinės labai reikalingos. Ypač tiems, kurie gyvena daugiabutyje ir neturi nuosavo žemės lopinėlio. „Juk gyvūnas yra šeimos narys, kuris mylėjo, gerbė ir buvo ištikimas dešimtmetį ar net daugiau. Negi nugaišusį jį nepagarbiai išmesi kokiam miške ar į maišą suvyniojęs pakrūmėje paliksi“, - tikino ji.
Tačiau jos manymu, šios kapinės turi keletą trūkumų. Kapinių teritorija išskirta nepatogioje ir netinkamoje vietoje. Čia pat po žeme nutiestas dujotiekis, netoli – geležinkelio bėgiai, o privažiavimo sąlygos – sudėtingos.
Anot moters, kai kuriuos kapus iškasa ir išvarto atklydę žvėrys. „Žmonės labai negiliai užkasa, žvėrims nesunku atsikasti“, - sakė Tatjana. Vis tik kai kurie šeimininkai sustiprina kapus akmenimis ar tvorele.
Tatjanos nuomone, kapinių teritorija turėtų būti aptverta, o kapinių priežiūra turėtų rūpintis savivaldybė. „Galėtų rinkti mokesčius, o už tuos pinigus sutvarkytų šias kapines, aptvertų, apsaugotų nuo įsibrovėliu, vandalų“, - teigė moteris.
Iš oficialių kapinių pasukome nelegalių link. Visai šalia televizijos bokšto esančiame miškelyje jau iš tolo žibėjo žvakių šviesa. Tvarkingų, gėlėmis papuoštų kapelių – daugiau nei šimtas. Tačiau šį vakarą kapinėse nesutikome nei vieno žmogaus. Tamsumoje matėsi gėlės, paminklai, lentelės su mylimų keturkojų vardais. Kitus kapelius šildė žvakių liepsnos. Matyti, kad gyvūnai, net ir iškeliavę į amžinos medžioklės plotus, išliko šeimininkų širdyse.
