Savo asmeniniame puslapyje fotografė S.Ernhart parašė, kaip gimė idėja fotografuoti širdį iš skausmo draskančius momentus, pavadintus „Joy Session“ („Laikas džiaugsmui“. - Red.).
Dar 2009 metais, prieš pat Kalėdas, Sarah nuvyko pas negalią turinčią ir sunkiai sergančią moterį, vardu Joana. Jos draugas jai padovanojo fotosesiją.
Tai buvo graži, saulėta diena. Joana gyveno specialiuose namuose, kuriuose jai diena iš dienos draugiją palaikė specialiai apmokyta juoda Labradoro retriverė, vardu Joy („Joy“ - angl. džiaugsmas). Šuo buvo nuostabus kompanionas, geriausias jos draugas ir sergėtojas, ne vieną kartą išgelbėjęs ir apsaugojęs moters gyvybę. Šuo turėjo nepaprastų gebėjimų – vos tik užuodęs, kad Joanos cukraus kiekis kraujyje imdavo kilti, akimirksniu pranešdavo apie tai. Šunelis padėdavo atsistoti Joanai nugriuvus ar pakilti iš neįgaliojo vežimėlio. Keturkojis buvo šalia moters dieną naktį.
Į fotosesiją atvykusi fotografė žinojo, kad Joanai gyventi liko nebedaug. Tačiau nė nenutuokė, kad apsilankiusi jos namuose, pamatys tokią energingą, laimingą ir linksmai nusiteikusią moterį.
Joana buvo be galo dėkinga, kad Labradoro retriverė Joy atėjo į jos gyvenimą. Kiekvieną istoriją, kurią apie savo šunį pasakojo moteris, lydėjo jos iš džiaugsmo spindinčios akys. Moteris teigė, kad „Joy yra Dievo dovana“.
Nuotraukų, kurias užfiksavo Sarah, serganti moteris laukė su nepaprastu nekantrumu. Jųdviejų bendrumo ryšys buvo akivaizdus. Matėsi, kad jos be galo myli viena kitą.
Joanos namai buvo papuošti begale suvenyrų, pagalvėlių, paveikslų. Visos dekoracijos buvo su užrašu „Joy“. Joana net fotosesijos metu vilkėjo marškinėlius su užrašu „Joy“.
Fotosesijos metu Sarah ir Joana ilgai kalbėjo apie gyvenimą. Joanos pozityvumas ir šviesios mintys, net tada, kai nesustabdomai seko jos sveikata ir po truputį geso jos gyvybė, fotografei tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Tai leido suprasti, kad jos fotografijos gali būti nepaprastai reikšmingos žmonės, kurie susiduria su neišvengiama netektimi. Savęs arba artimo.
Besisvečiuojant Joanos namuose, Sarah'ai gimė mintis fiksuoti naminius gyvūnus, kurie skaičiuoja savo paskutines dienas. Daugumai žmonių šuo ar katė yra daugiau nei augintinis. Jiems tai – lygiareikšmis šeimos narys. O gyvūno svarba ir prasmė žmogaus gyvenime išryškėja tada, kai žmogus supranta, kad netrukus neišvengiamai teks išsiskirti. Amžiams.
Sarah panoro padėti žmonės įamžinti tai, kas svarbiausia žmogaus ir gyvūno santykiuose, – meilę, prieraišumą, palaikymą ir ištikimybę.
Pirmojoje išsiskyrimo ir artėjančios netekties nuotraukų galerijoje 2010 metais užfiksuotas Berno kalnų šuo, vardu Griffinas. Sarah iš pradžių nežinojo, kaip pavadinti savo sumanymą. „Emergency session“ - („Kritinės pagalbos laikas“. - Red.) - buvo pirmoji mintis šovusi į galvą. Tačiau tai buvo per daug šaltas, bejausmis pavadinimas. Po keleto dienų, kai viename internetiniame dienoraštyje Sarah patalpino Griffino fotosesiją ir sulaukė gražių ir jautrių skaitytojų atsiliepimų, suprato, kad tikrasis projekto pavadinimas – tai susitikimas su negalią turinčia moterimi ir jos šunimi Joy. Nė vienas iki tol sutiktas žmogus ar gyvenimo įvykis nedavė tiek prasmingų minčių, kaip susitikimas su Joana ir jos šunimi Joy.
Šios fotosesijos skirtos žmonėms, kurie nori paminėti ir įamžinti savo džiaugsmą. Vis dar besitęsiantį, tačiau netrukus nutrūksiantį džiaugsmą.
Džiaugsmą, kurį į jų gyvenimus atnešė geriausi žmogaus draugai.
